Buvęs Vokietijos kacleris, dabar – „Rosneft“ direktorių tarybos pirmininkas G.Schröderis – didelis M.Lüperzo gerbėjas ir draugas. Pavyzdžiui, menininkas buvo neseniai vykusių penktųjų G.Schröderio vestuvių svečias.
Ekskancleris ir užsakė menininkui sukurti 12 metrų aukščio vitražą Hanoverio šv.Jurgio ir šv.Jokūbo liuteronų bažnyčiai miesto centre. Šį vitražą jis ketina padovanoti bažnyčiai. Ne juokas: dovana kainuoja mažiausiai 100 tūkst. eurų.
Tačiau vitražas, kurio apatinėje dalyje pavaizduotas baltu rūbu vilkintis Reformacijos pradininkas Martinas Lutheris, o ant jo ropoja mėsingos musės, kol kas tebėra projektas. Mat ne visi įvertino šią dovaną.
M.Lutheris ir rašalinė
Musė – blogio simbolis, velnio įsikūnijimas. Vienas piktosios dvasios pavidalų – Belzebubas, Musių viešpats. Ir štai tie bjaurūs šėtono padarai ropoja ant protestantiškosios reformacijos pradininko, garsaus teologo M.Lutherio.
„Nieko baisaus, – mano daugelis liuteronų bendruomenės narių (bet ne visi), kurie meldžiasi Šv.Jurgio ir šv.Jokūbo bažnyčioje, populiariai vadinamoje Turgaus bažnyčia. – Juk M.Lutheris kovojo su blogiu, taip pat ir slypinčiu jame pačiame, juk jį taip pat gundė šėtonas…“
Teologas Thomasas Kaufmannas, Getingeno universiteto profesorius, duodamas interviu Vokietijos radijui, buvo konkretesnis ir kur kas kritiškesnis: „Tai, kaip M.Lutheris elgėsi su savo priešininkais, pavyzdžiui, skleidė apie juos melagingus gandus, kad apjuodintų, jo antisemitizmas – visa tai buvo bjauru ir nuodėminga.“
Th.Kaufmannas mano, kad M.Lutherio ir musių vaizdas turi tam tikrą simbolinę prasmę, bet visiškai ne tą, kurią autorius suteikė savo vitražiniam portretui.
Menininkas pasakojo, kad šį siužetą jam įkvėpė legenda apie tai, kaip į kambarį, kuriame M.Lutheris vertė Bibliją iš lotynų kalbos į vokiečių, įskrido musė. Iš tikro tai buvo Belzebubas, kuris norėjo jam sutrukdyti. M.Lutheris tai suprato ir sviedė į jį rašalinę.
Legenda apie tai, kaip velnias trukdė M.Lutheriui, išties gyvuoja, tik joje neminima nei musė, nei kiti vabzdžiai.
Velnias pasirodė M.Lutheriui kiaulės pavidalu, prinešė į lovą riešutų kevalų, kėlė triukšmą ridendamas nuo laiptų kibirus ir kartą supykęs M.Lutheris paleido į jį rašalinę. Tiesa, nepataikė ir tik ištepė sieną.
Kaip praneša Vokietijos žiniasklaida, iš esmės suprantama, kodėl metro didumo musės, ropojančios per stilizuotą, liesą (beje, jis toks nebuvo) M.Lutherį iškeltomis rankomis ir siaubo perkreiptu veidu, kelia tiek ginčų. Anaiptol ne visi čia įžvelgia pavykusią M.Lutherio kovos su velniu metaforą, kaip to norėtų M.Lüperzas ir galbūt G.Schröderis, nutaręs padovanoti šį vitražą Hanoverio bažnyčiai.
Kam priklauso bažnyčios langas?
Ypač griežtai šiai idėjai priešinasi Georgas Bissenas, vokiečių advokatas, gyvenantis Tokijuje. Jis – architekto, kuris po Antrojo pasaulinio karo restauravo Turgaus bažnyčią, įsūnis ir paveldėtojas, t. y. turi teisę spręsti dėl jos interjero. G.Bissenas kategoriškai pasisako prieš tai, kad vietoj vieno aukšto šviesaus lango atsirastų M.Lutheris su musėmis.
Visos bažnyčios bendruomenės pastangos rasti kokį nors kompromisą baigėsi nesėkme. Gali būti, kad ginčą teks spręsti teisme. Ir nežinia, koks gali būti sprendimas.
G.Bissenas įsitikinęs, kad M.Lutherio su musėmis vitražas sugadins bažnyčios vaizdą. Jeigu teismas jam pritars, vitražai greičiausiai nebus keičiami. Čia viską sprendžia teisių turėtojas, o G.Bissenui tokia teisė priklauso 70 metų po įtėvio mirties – net iki 2064 metų.
Tačiau jis negali priešintis bet kokiems pokyčiams. Šiaip ar taip, bažnytinių paminklų apsaugos tarnyba praėjusią vasarą nusprendė, kad iš esmės Turgaus bažnyčią galima restauruoti ir modernizuoti, tiesa, tik naudojant šviesias medžiagas ir skaidrius vitražus. Tik ar atitinka šiuos reikalavimus M.Lutheris su musėmis?
