Šiuolaikinio meno centre Vilniuje veikiančioje parodoje „Orumas. „JCDecaux“ premija“ galima pamatyti pačių įdomiausių jaunų šiuolaikinio meno kūrėjų darbų.
Iš jų geriausią praėjusių metų jaunąjį kūrėją išrinko tarptautinė ekspertų komisija – kuratorius Raimundas Malašauskas, kanadietis menininkas Adamas Harrisonas ir Berlyne gyvenanti ispanų kuratorė Barbara Cueto.
25 metų A.Sosunovai atiteko 3000 eurų premija ir galimybė savo darbus eksponuoti lauko reklamos plotuose.
Jos videodarbas „Sakramentas“ („Tainstvo“), pasakojantis apie šiuolaikinio žmogaus santykį su tikėjimu, žiuri narius sužavėjo nuoširdžiu pasitikėjimu, atsirandančiu tarp autorės ir jos kalbinamų tikinčiųjų bei šventikų.
„Menininkės pašnekovai nepaverčiami konkrečių ideologijų emblemomis – jie veikiau yra atviri pavyzdžiai, atskleidžiantys impulsus, palaikančius tikėjimo sistemų konstravimą. Tikrosios prasmės paieškos tampa esmine filmo tema“, – savo sprendimą išdėstė vertintojai.
Nugalėtoją pirmieji pasveikino premijos sumanytojai ir steigėjai – lauko reklamos sprendimų bendrovės „JCDecaux Lietuva“ vadovė Žaneta Fomova ir Šiuolaikinio meno centro direktorius Kęstutis Kuizinas.
„JCDecaux“ premija“ – vienas iš nedaugelio vizualiojo meno konkursų Lietuvoje. Jo atsiradimui įtakos turėjo ir Jaunojo tapytojo prizo sėkmė.
Šalia gausių rašytojų premijų, iškilmingų Auksinių scenos kryžių ar „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų ceremonijų dailininkų varžytuvės vis dar gana retos.
– Kas jus paskatino dalyvauti konkurse? Juk Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad vizualiojo meno kūrėjų varžybos – absurdiškas dalykas, nes dažnai kūriniai būna tokie skirtingi, kad tiesiog neįmanoma objektyviai nuspręsti, kuris jų geresnis? – paklausiau A.Sosunovos.
– Jūs teisi sakydama, kad menininkai nemėgsta konkursų.
Bet būtent šiame konkurse yra daug tokių dalykų, kuriuos menininkai mėgsta. Tai ir galimybė parodyti savo kūrybą Šiuolaikinio meno centre, ir galimybė dirbti su kuratoriais, kurie iš tiesų išmano, kokie procesai šiuo metu vyksta šioje meno sferoje.
Ir dar vienas labai svarbus dalykas – tu gauni pinigų savo kūriniui sukurti. Tai suteikė galimybę atsiskaityti su visais man padėjusiais kurti filmą žmonėmis. Juk pernelyg dažnai kūrybinių profesijų atstovams tenka dirbti beveik už dyką.
Žinoma, būtų idealu gauti ir šiokį tokį autorinį honorarą. Nes darbui sukurti prireikia ne tik techninių dalykų, bet ir nemažai laiko. O esi priverstas imtis kitų darbų, kad galėtum tuo metu pragyventi. Todėl nors lūkesčiai būna ir dideli, to laiko labiausiai ir stinga.
– Ar tikėjotės laimėti? Gal turėjote sumanymų, kam išleistumėte laimėtus pinigus?
– Komisijos sprendimas mane užklupo visai netikėtai. Taigi ir planų dar nekūriau. Manau, kad premiją investuosiu į būsimus darbus. Juk sumanymų turiu tikrai daug.
– Nemažai jaunų menininkų karjerą pradeda darbais, kuriuose galima įžvelgti arba visuomenės kritiką, arba savo šaknų paieškas, atsigręžimą į šeimą. Parodoje „Orumas“ taip pat ryškios tokios tendencijos. Gal ir jūs pati iš religingos šeimos?
– Taip, bet nenorėčiau kalbėti apie asmeninius dalykus.
Visą gyvenimą bandžiau išsiveržti iš savo aplinkos. O pastaruoju metu daugiau domėdamasi politika ir filosofija pradėjau suprasti, kad net būdamas kairiųjų pažiūrų žmogus, kuriam svarbus bendruomeniškumas, turi suvokti, kodėl kai kurie žmonės linksta į konservatyvumą, į tradicines pažiūras.
Filmas man buvo lyg uždavinys – kaip kalbėtis su tais, kurių pozicija yra kitokia nei tavo. Supratau, kad religija tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kažkoks labai asmeniškas dalykas. Iš tiesų taip nėra.
Supratau, kad mano aplinkoje yra žmonių, kurie atsivertė į krikščionybę ne vien dėl savo asmeninių krizių. Mat tos krizės buvo glaudžiai susijusios su politiniais ir ekonominiais dalykais, vykstančiais ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje.
Šiandien įprasta į tikinčiuosius žiūrėti gana atsainiai, kaip į labai konservatyvių pažiūrų atstovus, įstrigusius praeityje. Man norėjosi pažvelgti į tai atidžiau ir parodyti, kad besikeičiančiame pasaulyje tapatybės krizę išgyvenantiems žmonėms prireikia atspirties, kurios dažnai šiuolaikinė kultūra nesuteikia.
– Kalbėdama apie krikščionybę jūs turite omenyje ne katalikų tikėjimą?
– Ne, aš pati esu iš rusų ortodoksų pasaulio. Todėl nesinorėjo kalbėti apie tai, ko aš nežinau. Kalbant apie rusų ortodoksus, toje bendruomenėje neįmanoma būti „paviršutinišku krikščioniu“, kuris drauge tik švenčia šeimos šventes.
Dažniausiai tai būna gana aktyvus įsitraukimas į religinę veiklą. Juk ortodoksams cerkvės, mišių lankymas – vienas svarbiausių dalykų.
Kalbinau daug skirtingų šventikų. Ne vienas sakė, kad tas dvasingumas ir Dievo malonės gavimas yra labai susiję su šventovės lankymu. Tai visiškai kitoks požiūris nei, pavyzdžiui, liuteronų.
– Žiūrovams dažnai neaišku, kodėl ekranas, kuriame rodomas filmas, kabo įstrižai? Kad būtų ne taip patogu žiūrėti? O gal tai užuomina į ortodoksų kryžiaus formą?
– Ne, jeigu tai būtų užuomina į kryžių, ekranas turėtų būti pakreiptas į kitą pusę.
Šiame videofilme yra tarsi dvi srovės – žmonių pasakojimai ir pokalbiai su šventikais. Du žmonės pasakoja savo asmeninius išgyvenimus, kurie kilo dėl kokių nors konkrečių gyvenimo krizių, dėl konkrečių bėdų.
Abu pasakotojai atvirai prisipažįsta, kad jų gyvenimas baigėsi ir prasidėjo kažkas arba kad viskas nutrūko, viskas pasibaigė.
Aš labai ryškiai įsivaizdavau tą žmogaus kritimo, suklupimo momentą. O rengdama parodą ir diskutuodama su architektu apie eksponavimo galimybes galvojau apie tą akimirką, kai žmogų kažkas sulaiko, neleidžia visiškai parkristi.
Juk visai nesvarbu, kokių mes esame pažiūrų. Galime būti ir ateistai, bet yra dalykų, kurių galime pasimokyti iš tikinčiųjų.
Galime suprasti, kaip galima padėti žmogui, išgyvenančiam sudėtingą kritinę situaciją, kaip sutelkiama religinė bendruomenė, kaip užlopomos žaizdos, nyksta randai, kaip sulaikomas tas krintantis individas.
– Ar savo filmu norėjote pakeisti žmonių, bendraamžių požiūrį į religiją?
– Gal tiesiog atidaryti duris ar langą, parodyti viską iš arčiau, sukelti empatijos jausmą.
Šiuolaikinis menas – visiems
„JCDecaux“ premija“ – Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) ir lauko reklamos sprendimų bendrovės „JCDecaux“ rengiamas kasmetinis menininkų projektų konkursas. Jo tikslas – skatinti Lietuvos jaunųjų menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu.
Konkurse gali dalyvauti įvairiausių specialybių studentai arba ne anksčiau kaip prieš dvejus metus iki parodos atidarymo studijas baigę menininkai.
Šių metų pagrindinio prizo laimėtoja A.Sosunova gavo 3000 eurų premiją ir galimybę eksponuoti savo darbus lauko reklamos plotuose. Publikos prizo autoriui M.Janušoniui suteikta galimybė prisistatyti vilniečiams – surengti savą lauko reklamos kampaniją „JCDecaux“ erdvėse“, kurios vertė – 5 tūkstančiai eurų.
„JCDecaux“ premijos idėjų konkurse dalyvavo net 45 jaunuoliai. Kuratoriai atrinko penkis įdomiausius sumanymus, kurių autoriai gavo po 1,5 tūkst. eurų ir per pusę metų turėjo realizuoti ir konkurso parodoje pristatyti savo projektus. Juos galima pamatyti ŠMC parodoje „Orumas. „JCDecaux“ premija“, kuri veiks iki sausio 13 dienos.
Parodoje apsilankiusi tarptautinių meno ekspertų žiuri išrinko geriausią jaunąjį kūrėją. Šiemet žiuri specialiu paminėjimu įvertino ir autorių kolektyvo „Pinigų uostas“ darbą, kuriame analizuojami pinigų plovimo mechanizmai.
