Ši Londono mugė buvo įsteigta 1989 m. Londono verslo dizaino centre Islingtone, kur tebevyksta ir šiandien. „London Art Fair“ nuolat auga ir plečiasi, siekia žiūrovus supažindinti su naujausiomis meno tendencijomis ir sudaryti sąlygas įsigyti išskirtiniausius šiuolaikinio meno kūrinius. 2018-aisiais mugė pristatė 130 galerijų iš viso pasaulio ir sulaukė apie 20 tūkst. lankytojų. Šiemet mugė vyks sausio 16–20 dienomis.
Galerijos „Meno parkas“ čia pristatomą kontrastingą skirtingų kartų autorių duetą šį kartą jungia tema – abu tiria simbolinius galios ženklus.
Č. Lukenskas, vienas iš Lietuvos šiuolaikinio performanso meno pionierių ir reformatorių, instaliacijų, objektų, akcijų bei performansų kūrėjas, reikšmingos menininkų grupės „Post Ars“ – pristato performatyviai sukurtą instaliaciją „Deguliai“ (2017–2018 m.), sudarytą iš gausybės įrėmintų nuodėgulių, atpažįstamų kultūrinių ir politinių simbolių – žvaigždžių, kryžių ir kt.
Pasak galerijos „Meno parkas“ pranešimo, tai referuoja į stiprių ženklų reikšmės konservavimą. Autorius įrėmina ir eksponuoja savo performatyvaus veiksmo – ritualo, apeigų, kur į pagalbą pasikviečia ir gamtos stichiją – ugnį, rezultatus. Atlikdamas tam tikrus veiksmus jis apmąsto ženklų reikšmę, ieško atpirkimo. Reikia pabrėžti, kad visa instaliacija sukurta iš antrinių žaliavų – mediena rėmams, stiklai jau kartą buvo panaudoti ir atiduoti perdirbimui, netgi patys objektai sukurti iš ąžuolo medienos – iki tapdami kūriniu buvo gamybos atliekos.
P. Ramanauskas – maištingas jaunosios kartos tapytojas vis provokuoja, norėdamas praplėsti tapybos kaip žanro ribas. Mugėje jo eksponuojamą instaliaciją „Vėliavos“ (2018) galima pavadinti tęstiniu „Lanksčios tapybos“ serijos, už kurią 2017-aisiais autorius buvo apdovanotas jaunojo tapytojo prizu šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“, projektu. Šiai instaliacijai būdingos sintetinės medžiagos ir spalvos, spindesys, flirtas su popkultūra. Objektai atspindi vienas kitą, o kartu blizgiame išsilenkusiame paviršiuje atsispindi aplinka – erdvė ir žiūrovai, kurie mėgindami apžiūrėti kūrinį neišvengiamai mato save, tampa įsiurbtais ir atsiduria iškraipytoje ir spalvotoje kūrinio realybėje.
Monochromiškos ir monumentalios Č. Lukensko instaliacijos fone besirangančios ryškiaspalvės P. Ramanausko plastikinės vėliavos, kur visi heraldiniai simboliai, praradę reikšmes, virto takiais ir išsilydė į spalvų jūrą atspindinčią kitą laiką, kitos kartos žiūros taškus.
