Ferotipija – tai XIX a. viduryje išrastas fotografinis procesas, kai atvaizdas sukuriamas ant metalinės plokštelės šlapio kolodijaus būdu. Parodos atidaryme lankytojai galės pamatyti, kaip gimsta šie vienetiniai ferotipiniai atvaizdai, kuriuose, pasak autoriaus, jis stengiasi įžvelgti ir perteikti žmogaus sielą. Parodos atidaryme taip pat dalyvaus Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis.
Įvairių televizinių projektų režisierius ir fotografas Mindaugas Meškauskas savo fotografinei kūrybai pasirinko sudėtingas, nemenkų žinių ir įgūdžių reikalaujančias vienas iš pirmųjų fotografijos technologijų, tarp kurių ir tiesioginio pozityvo technikos – ambrotipija ir ferotipija.
Fotografija šiuolaikiniam žmogui – tik trumpas nerūpestingas stabtelėjimas ir akimirką trunkantis dėmesio sutelkimas į objektyvą, tačiau XIX a. viduryje, kai fotografijos technologija žengė pirmuosius žingsnius pasaulyje, tai buvo nemenkas išbandymas besifotografuojančiajam ir fotografo meistriškumui. Štai ambrotipijai ir ferotipijai, fotografas pirmiausia turėdavo įgudusiai paruošti stiklo ar metalo plokštelę, nupoliruoti, užlieti ją kolodijaus emulsija ir, šiai dar neišdžiūvus, fotografuoti. Kad fotografija būtų kokybiška, besifotografuojančiajam tekdavo išsėdėti be menkiausio judesio 8–20 sekundžių, o tai nemenkas iššūkis kiekvienam, ypač prie milžiniško gyvenimo tempo pripratusiam šiuolaikiniam žmogui.
Sustoti, nurimti ir susikoncentruoti nekasdieniam fotografijos laukimo ritualui teko ir M. Meškausko fotografijų herojams – daugiausia profesinėje veikloje jį supantiems žinomiems Lietuvos meno pasaulio žmonėms. Tikriausiai dėl šios meditacinės susikaupimo būsenos M. Meškausko portretuose herojų charakteriai atsiveria ypatingu gyliu ir jausmingumu, sustingusiu skulptūriškame figūrų monumentalume.
Menotyrininkė dr. Simona Makselienė, apibūdindama M. Meškausko kūrybą, pastebi: „Mindaugo ferotipų ir ambrotipų stilistiką būtų galima pavadinti piktorialistine. Nors šiuo terminu dažniausiai apibūdinami gamtos peizažai, tačiau jis tinka ir portreto žanrui. Mindaugas iš esmės elgiasi ir mąsto kaip tapytojas, ir kuria ne tiek fotografiją, kiek tapybinį portretą šlapio kolodijaus technika. Jam svarbus apšvietimas, tačiau ne ta prasme, kaip jis svarbus kiekvienam fotografui, bet kaip chiaroscuro buvo svarbi Renesanso, ar šviesotamsa Baroko tapytojams, kai pati forma ir trimatiškumas yra kuriami lengvesne ar aštresne šviesšešėliuote. Šviesšešėliuotė tampa ir pagrindine vidinio modelio turinio – draminio kur kas dažniau nei lyrinio – perteikimo priemone.
Ferotipai spinduliuoja sunkiai paaiškinamą magiją. Gal jų grizailiška monochromija, o gal metalizuotas sidabro žvilgesys suteikia šiems atvaizdams savotiško kilnumo, taurumo, rafinuotos prabangos skonį? Tokį atvaizdą norisi įrėminti kaip brangų paveikslą, perduoti kaip paveldimą vertybę. Ir dar: ferotipų akivaizdoje turėtų organiškai gesti visi ginčai, o įsivyrauti ramus, atviras ir gilus pokalbis tete–a–tete. Ferotipiniai portretai – tai tarsi ikonos, tik ne šventųjų, o mūsų artimųjų“.
Paroda veiks iki kovo 11 d.
