Marinai Abramovič aiškiaregys tiksliai išpranašavo ateitį, o moteris tuo sumaniai pasinaudojo

M. Abramović vertinama prieštaringai: vieniems ji kūrybinio įkvėpimo ir drąsos šaltinis, kitiems – šiuolaikinės meno industrijos simbolis. Treti žiūri į ją kaip į mokytoją ir naudojasi jos atrastu Abramović metodu – susikoncentruoti ir maksimaliai išgyventi dabarties momentą. Ketvirtiems menininkė – sėkminga žvaigždė, galinti sau leisti asistentus ir plastines operacijas. M. Abramović bendrauja ir su šamanais bei vienuoliais, ir su Lady Gaga... Ji yra moteris, kuri daro tai, ką nori, ir kai kam galbūt yra beribės vidinės laisvės ikona. Šiuose memuaruose ji atsiskleidžia daugybe briaunų ir apie savo gyvenimą – meiles, santykius su griežta motina, sėkmės ir nesėkmes – rašo labai atvirai.

Pateikiame knygos ištrauką.

* * * 

Gyvendama Zagrebe nuėjau pasimatyti su garsiu aiškiaregiu. Jis buvo Rusijos žydas ir mokėjo spėti ateitį iš turkiškos kavos tirščių. Kad pas jį patektum, turėjai pusę metų laukti eilėje, bet man tikrai rūpėjo su juo susitikti, nes buvau daug apie jį girdėjusi ir norėjau sužinoti savo likimą. Galiausiai kažkas atšaukė vizitą ar panašiai, taigi sulaukiau skambučio ir nuėjau su juo pasimatyti.

Susitikimas buvo paskirtas šeštą ryto! Negana to, aiškiaregys gyveno naujojoje Zagrebo dalyje – kad ten nukakčiau, teko važiuoti su trimis persėdimais. Galų gale susiradau jo butą; paspaudžiau skambutį ir jis atidarė duris. Tai buvo labai liesas ir aukštas, apytikriai šešiasdešimties ar septyniasdešimties metų senis. Buvau visai jaunutė – bet kuris vyresnis nei keturiasdešimt penkerių metų žmogus man atrodė senas. Labai tyliai, visiškai susikaupęs darbui, jis nusivedė mane prie stalo ir pripylė du puodelius turkiškos kavos.

Išgėriau savąjį puodelį. Jis sumaišė mano kavos tirščius su savais. Ant stalo gulėjo rusiškas laikraštis. Jis apvertė puodelį ant laikraščio, ir mudu tylėdami ėmėm laukti. Paskui vėl pastatė puodelį ant stalo ir įsižiūrėjo į tirščius. Tada atsilošė kėdėje ir užvertė akis taip, kad matėsi tik baltymai.

Nieko sau vaizdelis – iš tiesų baugoka. Sėdėdamas užverstomis akimis, jis man paporino daug dalykų. Pasakė, kad sėkmės sulauksiu tik gyvenimo saulėlydyje; kad gyvensiu prie didelio vandenyno; kad paliksiu Belgradą. Pasakė, kad iš pradžių nukaksiu į vieną šalį, kuri man bus reikšminga karjeros pradžioje; kad gausiu netikėtą kvietimą grįžti į Belgradą; kad man bus pasiūlytas darbas, kurį turėčiau priimti. Pasakė, kad man labai padės vienas žmogus, kad to žmogaus gyvenime bus įvykusi baisi tragedija, ir kad jo vardas bus Borisas. Pasakė, kad turėčiau ieškoti vyro, kuris mane mylėtų labiau nei aš jį – tiktai taip rasiu laimę. Bet pridūrė, kad didžiausia sėkmė aplankys mane tada, kai liksiu viena, nes vyrai mano gyvenime kurs kliūtis.

Po poros metų, kai pirmą kartą išvykau į Edinburgo festivalį kaip Jugoslavijos menininkė, nutiko taip, kad apsigyvenau Londone – dirbau juodus darbus ir visiškai neturėjau pinigų. Vieną dieną iš Belgrado paskambino motina ir pasakė, kad mano vardu užpildė paraišką Novi Sado dailės akademijos dėstytojos vietai užimti. Iš įpročio būčiau motinai atsikirtusi – anuomet buvau maištinga ir nuolat bandžiau išvengti jos įtakos, – tačiau tuo metu man tikrai buvo riesta. Motina pasakė, kad tos darbo vietos laukia dar keli žmonės, kad aš – viena realiausių kandidatų, bet privalau grįžti ir dalyvauti pokalbyje.

Danica suorganizavo man bilietą, ir aš parskridau į Jugoslaviją. Iš pradžių nusileidau Zagrebe, paskui persėdau į lėktuvą, skrendantį į Belgradą. Zagrebo-Belgrado lėktuvas buvo pustuštis. Skrydžiai versdavo mane nervintis, o anuomet rūkiau, taigi atsisėdau rūkymo zonoje. Išsitraukiau cigaretę – o tada supratau, kad neturiu žiebtuvėlio. Staiga lyg iš niekur atsirado vyras ir man pridegė. (Laikydavau cigaretę suspaudusi nykščiu ir smiliumi, delnu į viršų: labai rafinuotai.)

Vyrukas įsitaisė šalia manęs, ir mes įsikalbėjom – iš pradžių tiesiog plepėjom apie nieką. Pasakiau jam, kad skrendu iš Londono į susitikimą Belgrade. Jis pasakė, kad irgi skrenda į susitikimą Belgrade. Tada dar kažką pridūrė, ir aš supratau, kad jis bus menininkų komisijoje, kuri spręs dėl mano priėmimo į darbą. Staiga prisiminiau susitikimą su rusų aiškiaregiu. Tada naujasis pažįstamas pridegė man dar vieną cigaretę. Pasakiau: „Ačiū, Borisai.“ Prisistatę nebuvome – vyrutis akimirksniu pabalo. „Iš kur žinote mano vardą?“ – paklausė. „Žinau ir tai, kad jūsų gyvenime įvyko baisi tragedija“, – atsakiau. Jis ėmė drebėti. „Kas jūs? Iš kur visa tai žinote?“

Neminėdama fakto, kad mudu keliaujame į tą patį susitikimą, papasakojau jam apie susitikimą su aiškiaregiu, o jis man papasakojo savo istoriją. Borisas buvo vedęs jauną žmoną, kurią labai mylėjo. Ji pastojo. Bet – tą jis sužinojo tik vėliau – buvo užmezgusi romaną su jo geriausiu draugu. Vieną dieną jo žmona su tuo draugu važiavo automobiliu ir abu užsimušė per avariją.

Po mūsų susitikimo lėktuve nuėjau į darbo interviu – išvydęs mane, įžengiančią į auditoriją, Borisas kaip reikiant nustebo! Darbą gavau, o jo daugiau nebemačiau.

* * *

Lietuvių kalba pasirodo ilgai laukti žymiausios iki šiol kuriančios performanso meno atstovės Marinos Abramović (gim. 1946)  memuarai „Eiti kiaurai sienas“ (Walk Through Walls). Leidykla „Kitos knygos“ pasirūpino, kad pirmieji skaitytojai knygą galėtų laikyti rankose per menininkės 72-ąjį gimtadienį, 2018 m. lapkričio 30 d. 

M. Abramović vertinama prieštaringai: vieniems ji kūrybinio įkvėpimo ir drąsos šaltinis, kitiems – šiuolaikinės meno industrijos simbolis. Treti žiūri į ją kaip į mokytoją ir naudojasi jos atrastu Abramović metodu – susikoncentruoti ir maksimaliai išgyventi dabarties momentą. Ketvirtiems menininkė – sėkminga žvaigždė, galinti sau leisti asistentus ir plastines operacijas. M. Abramović bendrauja ir su šamanais bei vienuoliais, ir su Lady Gaga... Ji yra moteris, kuri daro tai, ką nori, ir kai kam galbūt yra beribės vidinės laisvės ikona. Šiuose memuaruose ji atsiskleidžia daugybe briaunų ir apie savo gyvenimą – meiles, santykius su griežta motina, sėkmės ir nesėkmes – rašo labai atvirai.

Svarbi pasakojimo linija – M. Abramović ir kito menininko Ulajaus meilės istorija. Tai dvylika kūrybos ir audringų santykių metų, iš kurių penkeri praleisti furgonu bastantis po Europą beveik be pinigų. Meilė baigėsi dramatišku simbolišku apsikabinimu Didžiosios kinų sienos fone... Knygoje apžvelgiama beveik penkis dešimtmečius trunkanti M. Abramović karjera bei išskirtinė gyvenimo istorija, padariusi didžiulę įtaką jos kūrybai. Jos gyvenimas nuo jo neatsiejami kūriniai – tai nuolatinis balansavimas ties baimės, skausmo, nuovargio ir pavojaus riba, kompromisų nepripažįstanti emocinės ir dvasinės transformacijos paieška.

Partizanų duktė M. Abramović augo Tito laikų Jugoslavijoje, auklėjama nenuilstamo darbo dvasia. Net prasidėjus tarptautinei menininkės karjerai jos gyvenimą vis dar kontroliavo motina –  kasdien dukra namo privalėjo grįžti iki dešimtos vakaro. Tačiau M. Abramović smalsumas, bendravimo troškulys ir balkaniškas humoro jausmas buvo nenumaldomi – jie įsikūnijo menininkės kūryboje ir gyvenime.

Pirmasis M. Abramović solo performansas „Rhythm 10“ buvo įkvėptas seno rusiško išgertuvių žaidimo. 1973-aisiais Edinburgo festivalyje tarp išskėstų savo rankos pirštų kartais susižalodama ji smaigstė peilius ir įrašinėjo garsus. Įsidūrusi į pirštą, ji pakeisdavo peilį. Galiausiai, kai peilių nebeliko, atsuko juostą ir klausydama įrašo vėl pradėjo badyti peiliais. Kai įraše pasigirsdavo, kad peilis pataikė į pirštą, ji sąmoningai vėl besdavo sau peiliu.

Publika buvo sužavėta šio performanso, o M. Abramović suprato, kad atrado tinkamiausią raiškos būdą: „Kai pirmą kartą atsidūriau priešais žiūrovus ir savo idėjas išreiškiau savo kūnu, iškart supratau, kad performansas man yra pati tinkamiausia priemonė. Nei tapyba, nei meno objektų kūrimas niekada nesuteiktų tokių emocijų. Tiesiog žinojau, kad turiu tai patirti vėl ir vėl.“

Vėliau buvo performansai, kuriuos menininkė atlikdavo nuoga. Buvo ir kitokių peržengtų ribų: viename kūrinių ji leido gyvatėms raitytis sau ant galvos ir kaklo, o jos veidas išliko visai bejausmis... Jos kūryboje polinkis į viešumą, mazochizmas persipina su stipriais tiek menininkės, tiek publikos patiriamais dvasiniais išgyvenimais. Abipusio patyrimo intensyvumas tampa maksimalus.

M. Abramović karjera piką pasiekė 2010-aisiais, kai į Niujorko „MoMa“ muziejų pamatyti menininkės ir sudalyvauti jos neįtikėtiname 700 valandų trukmės performanse atvyko 750 tūkst. žmonių. Žmonės laukė didžiulėse eilėse, kad turėtų galimybę vieną minutę pasėdėti priešais menininkę, susitikus su ja žvilgsniu.