Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad V.Jurkūno karikatūros trykšta spalvomis, geriau įsižiūrėjęs iš tiesų įsitikintum, kad dailininkas teisus: iš visų pašalių slenka pilkuma.
Tačiau pats 72 metų dailininkas, kaip ir anksčiau, trykšta optimizmu, nes jo pietų stalui meras neturi jokios įtakos. O Remigijų Šimašių V.Jurkūnui šiemet „Sostinėje“ iš pusšimčio karikatūrų teko vaizduoti net 21 kartą.
Tiesa, dažniausiai ne pilku, o mėlynu kostiumu. Sėdėjo meras ant dviračio, pozavo karikatūrose su čigone būrėja, buvo aprengtas darbininko kombinezonu. Ir kaipgi bus R.Šimašius be pjūklo rankose?
Kadangi meras nedaro tiesioginės įtakos ne tik karikatūristo, bet ir kitų vilniečių pietų stalui, V.Jurkūnas piešė ir kitus veikėjus – Artūrą Zuoką, Visvaldą Matijošaitį, šv.Kristoforą.
– Skaudus klausimas, bet jį reikia užduoti. Kada, kaip dailininkai sako, jums buvo sunkiau atmušti ranką – piešiant Leniną ar Vilniaus merus? – paklausė V.Jurkūno „Sostinė“.
– Yra toks prietaisas, kuris vadinamas kurvimetru. Jis skirtas kreivių ilgiams, dažniausiai žemėlapiuose, matuoti. Tai štai šituo kurvimetru reikėtų išmatuoti Vilniaus merus. Kitaip sakant, padaryti merimetrą. Arba, liaudies kalba kalbant, išmieruoti.
Prisipažinsiu, kad tuomečiame Vilniaus dailės institute mano piešimo dėstytojo karjera prasidėjo nuo Lenino.
Prieš dešimt metų buvau baigęs mokslus ir mane pakvietė dirbti į Piešimo katedrą.
Lapkričio švenčių paradui nupiešti dviejų metrų aukščio ir pusantro metro pločio Lenino galvą man liepė tuometis instituto rektorius Vincentas Gečas.
Lenino galvą ėmiau piešti žiūrėdamas į delno dydžio piešinėlį. Man vadovavęs profesorius Jonas Mackonis-Mackevičius išsigando: kas bus, jeigu man nepavyks nupiešti Lenino galvos?
Jeigu blogai nupiešiu, dar blogiau – kaltas liks profesorius. O pats piešti jis nenorėjo imtis.
O man kas – piešti gerai mokėjau. Juk institutą baigiau geriausiais pažymiais už piešimą.
Tąkart Leniną nupiešiau, išsisukau. O piešti reikėjo, kaip tuomet rusišku žargonu sakydavo, „v suchuju“ (liet. „sausai“). Naudojau spaustuvės dažus, kurių daugiau brūkštelėjus išbalinti jau nepavyktų.
– Tai ir vėliau nebuvo nė vieno politiko, kuris keltų sunkumų dailininko Vytauto Jurkūno akiai ir rankai?
– Vis galvoju: Lietuvoje rengia gražiausių panelių rinkimus.
Paskui jos kopia karjeros laiptais, bet į merus neina. Taip pat ir vyrai gražuoliai.
Štai Žilvinas Grigaitis nuolat šmėžuoja nuotraukose, bet tapti meru niekaip nepareiškia noro. O toks gražus.
– Kitais metais – mero rinkimai. Gal vis dėlto yra kandidatas, kurį išrinkus įamžinti karikatūrose būtų sunkoka?
– Nėra ko jų baimintis. Manau, kad jie manęs turėtų bijoti. Muzika yra tokia.
Per Modernaus meno muziejaus atidarymą sutikau kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson. Ją pažįstu dar nuo tų laikų, kai dažnai tekdavo keliauti į Stokholmą, kur ji dirbo kultūros atašė.
Tada jai pagrasinau: nupiešiu tave taip, kad tris dienas verksi. Nespėjau.
Kalba mezgėsi toliau, L.Ruokytė-Jonsson man pasiūlė nupiešti premjerą Saulių Skvernelį. Sako, žmogus humorą supranta, karikatūra bus kultūros ministrės dovana jam. Ką gi, nespėjau. Kultūros ministras jau kitas.
Jeigu būčiau meno teoretikas, pradėčiau kalbą nuo to, kad piešinyje turi atsiskleisti žmogaus vidinis pasaulis. Aišku, ir politiko.
Didesnį absurdą sunku sugalvoti. Tas vidinis pasaulis virtęs tokiu idiotišku štampu. Kur tie vidiniai pasauliai? Nėra jų!
Tai aš gerai žinau, nes plastinės anatomijos studijos man taip pat neblogai sekėsi, per egzaminą dariau pjūvį per penktą slankstelį iš juosmens.
– Jeigu jau prakalbote apie anatomiją, kaip keitėsi R.Šimašiaus veidas per jo kadenciją – galbūt jis tapo rūškanesnis, pavargęs?
– Be abejonės. Tapęs meru jis buvo panašus į berniuką kiek pašiauštais plaukais.
Paprastai sakoma, kad veide matyti netvarkingo gyvenimo pėdsakai. Mero veide turbūt galima įžvelgti netvarkingo darbo pėdsakų.
– Prisiminkite, kokios spalvos dažų daugiausia išnaudojote piešdamas Vilniaus merus.
– Nors man vis primenama negailėti ryškesnių spalvų, turbūt dominuotų pilka.
– Ar toks pilkas Vilniaus gyvenimas?
– Interviu „Svobodos“ radijui Tomo Venclovos paklausė: kur yra miesto siela? Jis atsakė, kad šios sąvokos nevartotų. Jis sakytų „miesto magija“.
Tada jo paklausė: o kokia ta magija – juoda ar balta? T.Venclova atsakė, kad magija yra šviesi, juodų taškelių nedaug.
T.Venclovos žodžiais, kad ir kaip stengiamasi apšikti miestą, jis vis tiek gyvuoja.
Varčiau tarpukario laikų vadovą po Vilnių. Jo įžangoje parašyta, kad Vilnius yra daug kentėjęs miestas. Jį siaubė kryžiuočiai, vokiečiai, rusai ir lietuviai.
– Česlovas Juršėnas yra vienintelis politikas, neįsižeidžiantis dėl karikatūrų?
– Jis man padarė neįkainojamą paslaugą – pakvietė į savo jubiliejų Seimo banketų salėje.
Iš karto supratau: manęs visi susirinkusieji nepažįsta, o aš juos žinau! Man buvo taip smagu stebėti, kaip tai atrodo iš arti. Gėrė ir valgė kairieji su dešiniaisiais apsikabinę.
Prie stalo buvo visi lygūs. Pasirodo, štai kas sulygina politikus.
Šiaip Č.Juršėnas yra oportunizmo klasika. Į visus konfliktus jis žvelgia ramiai. Puikiai mokėjo būti Seimo posėdžio pirmininku. Ateidavo, atsisėsdavo į jo kėdę kas nors kitas, ir prasidėdavo politinės rietenos.
O Č.Juršėnas kaip šachmatininkas numatydavo kelis žingsnius į priekį, kuo tai gali baigtis. Gaila, kad žodis „oportunizmas“ įgijo neigiamą atspalvį.
– Vis gręžiamės į Seimą. O ar sekate Vilniaus merų veiklą, jų darbus?
– Paklauskite bet kurio gatvėje sutikto žmogaus: kokią įtaką šios dienos jo pietų stalui turi Vilniaus meras? Jokios!
Merą žmogus prisimena tada, kai neužsidaro laiptinės durys, neišveža šiukšlių. Pagaliau kai artėja rinkimai ir ant sienų bei tvorų padaugėja kandidatų plakatų.
Prisimenu vieną sovietmečio atvejį, iliustruojantį, kaip žmonės žiūri į valdžią ir miesto ūkį.
Nemanau, kad per tuos metus kas nors smarkiai pasikeitė.
Gyveno žmogus Senamiestyje, ties Totorių ir Labdarių gatvių sankryža. Kartą jis pasigyrė, kad nelauktai atėjo darbininkai ir suremontavo krosnį.
Prašymą atlikti tą darbą tuometei namų valdybai jis buvo parašęs prieš daug metų. Ir seniai buvo pamiršęs.
Žmogaus būta smalsaus ir jis pasiteiravo, kur šaknys. O šaknys buvo tokios: kitas vilnietis ilgus metus kariavo su ta namų valdyba, rašė visokiausius raštus, skundus, tačiau reikalai nejudėjo. Netekęs kantrybės jis pasiėmė skustuvą ir nuėjo į namų valdybą.
Namų valdybos pirmininko nebuvo, bet sekretorė patarė atvykėliui užsukti pas vyriausiąjį inžinierių – jį svečias skustuvu ir papjovė.
Po žmogžudystės ištraukė iš stalčiaus senų prašymų pluoštą ir visus darbus atliko. Žmogus man sakė, kad tai tikras atsitikimas.
– Jūsų nuomone, miesto valdžiai skirtas tik komunalininko vaidmuo?
– Kadaise Vilniuje gyveno verslininkas, visuomenės veikėjas Juozapas Montvila, pastatęs daug įvairios paskirties pastatų, kurie išliko iki šiol.
1897 metais jis buvo išrinktas Vilniaus galva, bet Rusijos imperijos valdžia to nepatvirtino.
Nors Vilniaus vadovu J.Montvila taip ir netapo, paminklas jam stovi Trakų gatvėje.
Taigi išeina, kad statydamas gali įsiamžinti. Tuo metu nuversdamas kad ir Žaliojo tilto skulptūras niekaip to nepadarysi. Kad ir kaip keiktume Gedimino prospekto grindinį, visi vilniečiai pasakys, kad ši gatvė buvo suremontuota prie Zuoko.
O ką R.Šimašius? Nebent Gedimino kalnas būtų visiškai nuslinkęs, tai žmonės sakytų, kad tai įvyko prie Šimašiaus.
Vilniuje buvo merų, kurių nelabai ir prisimintume. Kas jie tokie buvo, kas jų valdymo laikotarpiu padaryta?
– O jūs pats dėl kokios nors komunalinės bėdos kaltintumėte merą?
– (Susimąsto.) Pirmiausia norėčiau jam užduoti klausimą: „Gerbiamas mere, esate šio miesto šeimininkas ar ne?“
Nuo mero atsakymo priklausytų tolesnis pokalbis. Galbūt ne meras Vilniuje yra šeimininkas, o velniai žino kas. Gal aukščiau stovinčios jėgos diriguoja?
Jei vis dėlto meras yra šeimininkas, žinoma, turėčiau ko paprašyti, pasiūlyti, paklausti. Bet man dėl to dar kyla abejonių. Mokame mokesčius, o jie nukeliauja kitiems miestams šelpti, reikia nugriauti kokio nors Selo namą – Vilniui vis nepavyksta.
