Lietuvoje R.Kriuko ir jo Panevėžyje įkurtos meninio stiklo studijos „Glasremis“ darbų dažniausiai prireikia dovanoms ir įvairiausių konkursų prizams. Originalios R.Kriuko stiklo skulptūros puošia ne vieno konkurso laureato namus – ir menininkų, ir verslininkų.
Pernai R.Kriukas ir Indrė Stulgaitė-Kriukienė po ilgokos pertraukos itin garsiai įsiveržė ir į svarbiausias Lietuvos parodų erdves. Vasarą vykusioje tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius“ jų instaliacija „4 dienos Marse“ pelnė žiuri įvertinimą, o lankytojų buvo išrinkta geriausiu mugės kūriniu.
Metų pabaigoje menininkų duetas Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje surengė turbūt didžiausią Lietuvoje dviejų menininkų stiklo skulptūrų ir instaliacijų parodą „Monologai“. Šviesios muziejaus salės keliems mėnesiams virto tamsos karalyste, kurioje švytėjo išmoningai apšviesti stiklo meistrų kūriniai.
Šio mėnesio pradžioje kiek mažesnę „Monologų“ versiją buvo galima pamatyti populiarioje Oisterveiko miesto galerijoje „Gallery van Dun“ Šiaurės Olandijoje.
„Jau parodos atidarymo metu buvo aišku, kad mūsų menininkų pasirodymas „Gallery van Dun“ – tai sėkmės istorijos pradžia. Net keletas darbų buvo iš karto parduota“, – sakė parodos kuratorė ir Kriukų meno agentė Olandijoje Daiva Balvers.
Pasak jos, tai rimtas žingsnis į Nyderlandų meno pasaulį, nes lietuvių kūrėjai sulaukė pasiūlymų naujiems projektams.
– Praėję metai jus blaškė po visą pasaulį – nuo Kinijos iki Olandijos. Ką menininkui duoda tokios kelionės? Gal būtų geriau ramiai dirbti Panevėžyje? – paklausiau 57 metų R.Kriuko.
– Labai svarbu susitikti su žmonėmis, kurie iš tiesų supranta ir vertina stiklo meną. Kinijoje, o ypač Olandijoje, vis dar gyvuoja ir senosios stiklo kolekcionavimo tradicijos.
Kadangi turime savo stiklo studiją „Glasremis“, mes su žmona jau nesame tik menininkai. Jaučiame atsakomybę ir už visus su mumis dirbančius žmones. O kiekviena kelionė – tai ir daugiau kontaktų, užsakymų. Ne mažiau svarbus ir bendravimas su kolegomis, įspūdžiai, naujos idėjos.
Studijoje mes su žmona ir jaunas kolega esame dizaineriai, o kiti įgyvendina sumanymus. Savitas dizainas, atlikimo kokybė ir kaina leidžia mums konkuruoti visame pasaulyje. Įsivaizduokite, mes net tokioje stiklo šalyje kaip Čekija savo kūrinių parduodame.
Stiklo kūrimo procesas – gyvas, reikalaujantis maksimalios koncentracijos. Turi ne tik puikiai išmanyti amatą, bet ir mokėti bendradarbiauti. Juk būna, kad vieną skulptūrą darome penkiese. Ir visi turi susigroti.
Stiklo kūrinio atsiradimas – labai įdomus, nes stiklas – kaprizinga medžiaga. Ne visada gauni tai, ką planavai, bet pati kūryba užburia.
– Kaip Kinijos galerininkai ir muziejininkai surado jus Panevėžyje?
– Iš tiesų mus surado Ukrainoje. Turiu ukrainiečių kolegų stiklo menininkų, su kuriais bendrauju jau ne vieną dešimtmetį. Jie vienuolika metų bendradarbiauja su Kinija.
Tai smarkiai padėjo. Mat Kinijoje viskas vyksta pagal savitas taisykles. Trejus ar net penkerius metus būna toks neįpareigojantis bendravimas – renkama informacija, kalbamasi, geriama arbata.
Todėl Lietuvos ambasados Kinijoje darbuotojai negalėjo patikėti, kad vos po pusės metų nuo pažinties mes išsiuntėme į Kiniją pirmąją savo studijos mažosios plastikos siuntą.
Kinijos Ningbo miesto „Wuxi Greenwave“ galerijos savininkai, su kuriais mes ir bendraujame, neseniai įkūrė ir pastatė didžiulį naują Ningbo stiklo muziejų, kuris siekia pristatyti Kinijos publikai viso pasaulio laimėjimus šiuolaikinio stiklo meno srityje. Jie ketina sukurti didžiausią stiklo muziejų Kinijoje. Toje kolekcijoje yra ir mūsų darbų.
– Teko išgerti daug arbatos?
– O, arbatos išgėrėme, kaip aš sakau, kubilais. Juk Kinijoje nėra tokio nuolatinio skubėjimo kaip pas mus. O ir arbata ten puiki. Esu žaliosios arbatos mėgėjas, teko gerti tikrai geros ir brangios.
Ragavau net tokios, kurios granulės anksčiau buvo naudojamos vietoj pinigų.
Kaip ir arbatos ritualai, taip ir meniniai pokalbiai ten trunka iš tiesų ilgai. Man pasisekė, kad mano darbai kai kuriuos Kinijos stiklo meno žinovus sužavėjo. Iš karto patekau į aukščiausią menininkų sluoksnį, todėl teko vakarieniauti ir su 6 milijonus gyventojų turinčio miesto meru.
Tardamiesi dėl darbų buvome susitikę su Kinijos meno pasaulio atstovais daugiau nei dešimt kartų. Tris kartus – Kinijoje. Vieną kartą jie specialiai atskrido į Lietuvą pažiūrėti mano studijos.
Kiti susitikimai vyko Ukrainoje. Šį spalį Kijevo galerijoje „KalitaArtClub“ buvo surengta Baltijos šalių stiklo meno paroda „Skaidrumas. Baltijos išpažintis“, kurioje ir mes su žmona dalyvavome.
– Ar tie patys jūsų darbai patinka ir kinams, ir olandams? Ar jų skoniai skiriasi?
– Aš žinojau, kad kinai nemėgsta juodos spalvos stiklo, o mėlyną ir raudoną mėgsta.
Todėl nustebau, kai į mano studiją atvažiavęs galerininkas bedė pirštu į juodą skulptūrą ir pareiškė, kad nori būtent jos.
Tiesa, išsirinko kitą – kontrastingą raudoną.
Kinams labai svarbūs simboliai. Pavyzdžiui, esu jiems prikūręs daugybę obuolio projektų. Na, obuolio forma ir skirtingi vidinio dizaino sprendimai. Mat obuolys ten – ir gyvybės, ir sveikatos, ir draugystės simbolis. Jie atranda visokių prasmių.
Olandų galerijos „Gallery van Dun“ savininkui, kuris specialiai atskrido į Lietuvą pasižiūrėti mūsų kūrinių, labiau patiko santūriai spalvingos skulptūros. Jis parodai atsirinko visas mano technologines naujienas.
Vilniaus parodoje kai kurias jų matėte gana tamsioje instaliacijoje „Riedantys mėnesienoje“.
Ten rodėme ir savo „Marso“ instaliaciją, dėl kurios olandai pusę savo galerijos perdažė juodai. Buvo malonu, kad atidarymo metu daugybė žmonių domėjosi mūsų kūriniais, – ir žiniasklaida, ir kolekcininkai, muziejininkai.
– Esate pripažintas šalyse, kuriose gyvuoja senos meninio stiklo tradicijos. Kuo sudomina jūsų darbai?
– Kinai visą pasaulį aprūpina pigia stiklo produkcija – burbulais, vazomis, kitais dalykais. Anksčiau jie net parduodavo kilogramais, o ne vienetais. Teko lankytis viename Kinijos mieste, kuris specializuojasi vien stiklo gamyboje, – visi pučia, šlifuoja, parduoda.
Tačiau, kaip jie patys sako, jiems reikia ir „aukso“. O mūsų dizaino stiklas – kokybiškas ir brangus. Jis labai vertinamas. Kinams svarbu ir tai, kad Lietuva – Europa. Mūsų darbai parduodami su geriausių europiečių ir kinų dailininkų darbais. Ir tikrai brangiai. Bet tai – jau jų reikalas, mūsų kainos visiems vienodos. Būna, kad viena galerija mūsų kūriniams uždeda dvigubą antkainį, o kita jų kainą pakelia net ir penkis kartus.
Olandijoje irgi supranta gerų stiklo kūrinių vertę. Be to, olandai pakankamai turtingi, kad galėtų jų įsigyti. Ir rastų vietų, kur juos laikyti. Juk stiklo kūriniui reikia nemažos erdvės.
Pavyzdžiui, Lietuvoje viena mano skulptūra buvo nupirkta ir grįžo, nes namuose buvo per didelė.
– Ar nesigailėjote, kad likimas lėmė kurti ne akmens ar metalo, o stiklo skulptūras?
– Ne. Nors tai gana sudėtingi procesai. Stiklą sutramdyti dažnai net sunkiau nei užsispyrėlę merginą. (Juokiasi.) Be to, būtina turėti technologinę bazę, kuri brangiai kainuoja. Gerokai sudėtingiau nei tapytojui ar reklamos kūrėjui, kuriam reikia tik stalo su kompiuteriu arba molberto. Vyno butelis vienoje rankoje, kitoje – teptukas, ir dirbi. O mums reikia ugnies, specialių įrankių, kitų dalykų.
Aš jaučiu, kad jau esu priklausomas. Vyrai dažnai įgyja kokią nors priklausomybę – nuo moterų, alkoholio ar narkotikų. O aš – nuo stiklo. Stiklo skulptūrai svarbi ne tik forma, bet ir ta autorinė, meninė technologija, kurią naudodamas ją sukuri.
Mano darbai atpažįstami ir vertinami dėl savito meninio-technologinio stiliaus.
– Ką artimiausiu metu planuojate veikti?
– Kinai planuoja išleisti kalendorių su mano darbais. Netolimoje ateityje numatoma ir autorinė paroda Kinijoje. Beje, kinai sunkiai taria r raidę, tai ten aš esu misteris Lemis.
Olandijoje mezgasi ryšiai su rimtais muziejais. Energingoji mūsų kuratorė D.Balvers sakė, kad kūriniais domisi ir pietinio šalies regiono galerijos.
Pasak jos, olandai norėtų, kad lietuvių menininkas sukurtų prieš karą Kaune dirbusio olandų konsulo Jano Zvartendijko skulptūrą. Jis kartu su japonu Chiune Sugihara išgelbėjo tūkstančius žydų, išduodamas jiems vizas.
Šio diplomato veiklą Kaune primena olandų menininkės sukurta šviesų instaliacija, o Olandijoje jokio monumento dar nėra. Jei man tektų kurti tą atminimo ženklą, tai turbūt būtų pati didžiausia mano stiklo skulptūra.
