Panevėžyje gyvenanti Indrė rimtai sako: „Savo disertacijos dar neapsigyniau – esu doktorantė.“ O aš mintyse sumoju, kad su ja, ko gero, nepajuokausi.
Tačiau būtent ši moteris savo profesiją yra tiesiog įsimylėjusi, o apie stiklą gali pasakoti taip įkvėptai, lyg kalbėtų apie mylimąjį.
– Indre, jūsų vyras – ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje užsienio šalių žinomas stiklo menininkas Remigijus Kriukas. Ar sunku gyventi šeimoje dviem menininkams, ir dar – dviem stikliams? Sakote, stiklas skyla, kai esi paniuręs. Tada šeimoje galima skaudžiai susižeisti.
– Visada yra ir pliusų, ir minusų. Viskas nuo žmogaus priklauso, o ne nuo to, kokią jis turi specialybę ar pomėgį. Remigijus sako, kad jo ir darbas yra stiklas, ir pomėgis – stiklas, ir visokie reikalai – stiklas. Visiškai stiklinis žmogus. Mes net į kurortus nevažiuojame, nesame iš tų, kurie guli paplūdimiuose.
Važiuojame darbo reikalais į simpoziumus, susitikimus, galerijų aplankyti. Visos mūsų kelionės susijusios su darbu.
– Ar diskutuojate su vyru apie darbą prie vakarienės stalo?
– Mūsų šeiminiai santykiai turėtų būti nesusiję su darbu, bet diskutuojame apie darbą ir prie vakarienės stalo. Mūsų darbe romantikos nėra ir jis nesibaigia penktą valandą vakaro. Tai kartais pakiša koją ir tarpusavio santykiams. Remigijus keliuose interviu yra sakęs, kad, kol užmiega, tol burbuliuoja apie stiklą. Bet taip ir yra.
– Šalia Venecijos esančioje Murano saloje mačiau, kaip meistras specialiu įrankiu paduoda karšto stiklo menininkams, o jie čia pat iš jo išraito spalvingas gėles. Žiūrovai džiaugiasi, ploja. Buvo įdomu tai stebėti.
– Simpoziumuose, kuriuose dalyvaujame, vyksta ir šou pasirodymai. Kai kuri čia ir dabar, rodai tą procesą žiūrovams. Rodai ne vien savo meistriškumą, bet turi rasti bendrą kalbą su komanda, su kuria kartu dirbi. Prie krosnies vienas nedirbi – su karštu stiklu dirba komanda.
Pavyzdžiui, simpoziume Bulgarijoje stiklas buvo labai prastas – iš išlydytų kokakolos butelių, labai greitai vėso. Bet iš jo reikėjo ką nors sukurti. Parodomojo šou metu tarptautinė komanda – mano vyras, menininkas iš Liuksemburgo, kitas iš Olandijos ir bulgaras – kūrė bendrą kūrinį. Aš visą procesą fotografavau. Jie turėjo susikalbėti greitai, nes stiklas labai greitai aušo. Aišku, kūrinys išėjo toks, koks išėjo, bet pats kūrybos procesas buvo labai įdomus. Kūrinys atsirado čia ir dabar, nebuvo jokių išankstinių nuostatų, ką reikės daryti. Pasitarti buvo tik kelios minutės, ir viskas – darom. Kūriniai iš stiklo tokiais atvejais – improvizacija.
Bet jeigu tai – ne parodomasis šou, o darbas, kuriamas parodai, vietos komandai, kuri, pasitaiko, nekalba nei angliškai, nei rusiškai, turi viską išaiškinti – gestais, judesiais. Kai darai tokį kūrinį, būni kaip dirigentas.
Kūrinys iš stiklo formuojamas mediniais, metaliniais įrankiais, net popieriumi. Žmonės nustemba, kai pasakai, kad stiklą galima glostyti, formuoti ranka. Tarp stiklo ir rankos reikia laikyti šlapių laikraščių sluoksnį, kad ranka nenudegtų. Tam tinka seni laikraščiai, sovietiniai, kurių sudėtis buvo kitokia, juose yra daugiau švino. Dabartiniai greitai subliūkšta, ištirpsta rankose.
– Vadinasi, jūsų profesija – ir pavojinga?
– Kiekviena profesija yra pavojinga. Žmonės dažnai klausia, ar nesunku daryti darbus iš stiklo. Taip, jie turi savo svorį. Dėl tos priežasties nekuriu ko nors gigantiško, ko negalėčiau pati pakelti. Stiklas gali būti ir didelių, ir mažų gabaritų, ir klijuoti jį galima. Aišku, medžiagos sveria, turi su jomis šiek tiek pasitampyti. Bet mes, moterys, iš parduotuvių grįžtame namo su ne ką lengvesniais maisto produktų krepšiais.
– Indre, kuo stiklas jus sužavėjo?
– Tuo, kad ta medžiaga ne visada paslanki. Ne visada sukursi tai, ką buvai susiplanavęs. Kartais ji turi savo minčių, savo pretenzijų ir padiktuoja savo taisykles. Tad kurdamas keiti planą.
– Vadinasi, karšto stiklo masė – su charakteriu, kaip žmogus?
– Man ta medžiaga yra gyva. Ją traktuoju kaip žmogų, kaip partnerį, kaip bendradarbį, kuris yra nenuspėjamas. Net jeigu formą padarai tokią, kokią esi sugalvojęs, vidinė kūrinio erdvė vėl parodo savo charakterį – tai burbuliukas atsirado, tai dar kas nors. Nušlifavai kampą – atsirado kažkokia iliuzija, kurios net nenumatei.
Iš kiekvieno kampo žiūrint stiklo kūrinys gali atrodyti vis kitoks. Tai mane ir žavi. Negali ateiti dirbti blogos nuotaikos, paniuręs ir nepatenkintas gyvenimu. Stiklas labai pajaučia tuos dalykus. Sakote, stiklas skyla. Jis skyla būtent tada, kai esi paniuręs.
– Ir išgėręs negali liesti stiklo?
– Ne. Kiti sako, kad gali, bet iš tikrųjų negali.
– Ar kuriate kartu su savo vyru Remigijumi?
– Esame sukūrę vieną bendrą stiklo instaliaciją. Mudu esame skirtingo charakterio, ir kūryba mūsų – skirtinga. Ir mintys, ir idėjos – skirtingos.
Kartu studijoje dirbame tik tada, kai norime ką nors sukurti didesnių gabaritų, spalvingo, bet neturime galimybės to padaryti savo studijoje. Tada sėdame į mašiną ir važiuojame į Čekiją, išsinuomojame studiją ir dirbame ten.
– Per kelias paras pasiekiate tą stiklo rojų?
– Dabar, kai Lenkijoje keliai geri, nuvažiuojame per dieną. Keturiolika valandų – ir jau ten. Važiuoji savaitei, kartais – dviem. Tada ir vienas, ir kitas būname susiplanavę darbus ir pagal grafiką dirbame su meistrais. Bet tokio – bendro – kūrinio nekuriame, nes mūsų matymas skiriasi, netgi temos skirtingos. Remigijaus kūryboje – labiau abstrakčios didžiulės formos, techninių galimybių paribiai.
O aš sau atsakinėju į tam tikrus klausimus ir dažniausiai pateikiu savo rezultatą žiūrovams, diskutuoju su jais. Mano temos – bendražmogiškos, tarp jų – būties klausimai. Todėl man įdomu diskutuoti su žiūrovais. Dažnai naudoju simboliką, bet stengiuosi kurti paprastas, kiekvienam žmogui suprantamas formas, kokių nors didelių filosofinių traktatų tame stikle nerašau. Kartais žmogui jis užkabina kurią nors stygą, pavyzdžiui, namų ilgesį.
Kalbant apie namus, man svarbu ne pastatas. Svarbu, su kuo ten esi, kokiais jausmais dalijiesi.
Mano sukurtas stiklinis namas nėra tiesiog pastatas, pilis ar vila. Tai yra būsena, nes kiekvienas savyje turime namus. Todėl ir vadinu jį ne namu, o namais. Taip, kaip žmonės sako: „Einu namo.“ Tai – ne pastatas, ne miestas, ne šalis, kurioje gyveni, o ta būsena, kai tau nesinori niekur bėgti, kai esi namuose.
Kai šalia – tavo šeima, tavo vaikai. Aš sukūriau seriją namų, ir kiekvienas jų – skirtingas.
– Jūsų vyras Remigijus laimėjo rusiškojo „Oskaro“ konkursą. Jo Krištolinės Turandot statulėlė, teikiama už geriausius Rusijos teatro sezono spektaklius ir vaidmenis, buvo pripažinta geriausia. Ir štai bene ketveri metai, kai įvertinti Rusijos teatro menininkai apdovanojami šiuo prizu.
Idomu, ką Remigijus sukūrė būtent jums? Galbūt pilį?
– Ne. Man nereikia pilių. Jau sakiau – man svarbiausia namai. Mudu susipažinome jau abu būdami stikliai.
Aš neatėjau į stiklą susipažinusi su juo. Kai susipažinome, stiklas gal buvo tas daiktas, apie kurį galėjome kalbėtis. Mes buvome kolegos.
Aš esu jam savo darbą padovanojusi – tokią žmogaus figūros skulptūrą, kuri vadinasi „Ilgesys“. Tada dar nebuvome susituokę. Remigijus ją laiko namuose, lentynoje. Tikrai ne prie lovos. Gal vienintelė stiklo skulptūra mūsų namuose yra būtent ta.
– Jūsų dukrai Rugilei – septyneri. Ar ji yra mačiusi, ką ir kaip dirba jos tėvai?
– Taip, ji ateina į studiją ir jau daug ką gali paaiškinti. Kaip sakoma, aktorių vaikai užauga teatro užkulisiuose, tai ji auga mūsų studijoje viską matydama, žinodama visus darbo procesus. Ji mūsų studijos kolektyve – sava. Ir renginiuose dalyvauja, ir į parodas ją vežamės.
Va, neseniai grįžome iš parodos Olandijoje. Ji ten puikiausiai bendravo su žmonėmis nemokėdama kalbos.
Kai yra galimybė, vežamės ją ir į stiklo simpoziumus. Kai vežėmės į Nikolską, Rugilei buvo pusantrų metukų.
Dabar Rugilė – pirmokė. Jai nekyla klausimų, kuo bus užaugusi. Stiklą darysiu, sako. Galbūt dar nėra tas laikas, kai ji svarsto, kuo bus, bet jai atrodo normalu, kad jeigu mama ir tėtis daro stiklą, tai ir ji darys.
– Ar nebandote dukrai aiškinti, kad ji nebūtinai turi daryti stiklo kūrinius kaip tėvai?
– Ne. Ji domisi ir muzika, ir šokiais, ir sportu. Siekiame suteikti jai galimybę visa tai pamatyti, pabandyti, o ką ji pasirinks, apie tai dar nekalbame. Kai buvo mažesnė, maniau, gal bus biologė, zoologė ar veterinarė, nes labai myli gyvūnus, augalus.
Su močiute eina prie bičių ir bitės jos negelia. Nesistengiu jai įpiršti, įkalbėti, kuo ji turėtų būti. Ji – aktyvus pasaulio žmogutis, jau seniai su mumis keliauja. Svarbiausia, kad būtų laiminga.
– Jūs dar ir fotografuojate. Sakote, kad fotografija – antroji jūsų meilė. Kada ji plykstelėjo?
– Fotografuoju seniai, pradėjau dar su juostiniu sovietiniu fotoaparatu „Smena“. Turiu krūvą tokių nuotraukų. Bet tada tai buvo labiau vaikiškas žaidimas. Paskui pradėjau analizuoti, kodėl man ta fotografija įdomi, ir prisiminiau, kad mano senelis fotografuodavo. Ir anais laikais savo fotografijas nuspalvindavo – moterims parausvindavo skruostus, lūpas.
Kai atsirado skaitmeniniai fotoaparatai, viskas tapo paprasčiau. Bet kita problema – tų nuotraukų prisidarai daug ir pačią geriausią tampa labai sunku atrinkti.
– Ypač kai fotoaparatu negalvodamas pašaudai kaip kulkosvaidžiu. Ko gero, reikia išmokti atsakingai nuspausti fotoaparato mygtuką?
– Taip. Dabar spaudžiu mygtuką daug atsakingiau – tiek išvažiavusi į keliones, tiek eidama Panevėžio gatve nefotografuoju dalykų, kuriuos galima rasti internete, – pastatų, miesto, peizažų.
Fotografuoju tai, ką pastebiu, tiesiog akimirkas – įvairius ženklus, detales, žmones, paukščius.
Turiu tradiciją iš kiekvienos vietos parsivežti dviratį – ne, ne tikrą, o jo fotografiją. Įdomesnio, įdomesnėje vietoje pastatyto. Mano kelionių dienoraštis kuriamas per dviračius. Tai – savotiškas žaidimas. Ir jeigu grįžusi iš kur nors neįkeliu į feisbuką dviračio fotografijos, draugai ima teirautis: „O kur dviratis? Ar ten nebuvo dviračių?“
Dar kita mano interesų sritis – filosofija ir psichologija. Man tai įdomu – skaitau, analizuoju. Iš tikrųjų daugiau analizuoju save.
– Na, su jumis tikrai nepajuokausi.
– Kodėl? Galima. Tarp tų filosofinių yra ir Juozo Erlicko knygų.
– Ar judu su Remigijumi duoną valgote iš kūrybos, ar einate ir į darbą?
– Einame į darbą – į savo studiją „Glasremis“, kur kuriama mažoji plastika. Joje dirba per 20 žmonių – tai jau savotiškas fabrikėlis. Mudu su Remigijumi sukuriame kūrinių dizainą, o komanda tai įgyvendina.
Juos pristatome užsienio mugėse, galerijose. Tai – mūsų darbas, verslas, mūsų duona. O stiklo skulptūros, kiti vienetiniai kūriniai – tai, kaip Remigijus sako, mūsų pyragai.
Mano sukurtas stiklinis namas nėra tiesiog pastatas, pilis ar vila. Tai yra būsena, nes kiekvienas savyje turime namus.
