Oficialus dailininko atstovas, kolekcininkas ir mecenatas Markas Ivasilevičius pranešė agentūrai TASS, kad Florencijoje O.Rabinas susirgo, buvo operuotas, tačiau kaip ir anksčiau turėjo daugybę kūrybinių sumanymų. „Kalbėjomės su Oskaru prieš keletą dienų, – sakė kolekcininkas. – Nebuvo jokių požymių, kad jis greitai mirs.“
Kino kritikas Andrejus Plachovas, organizavęs dailininkui skirto filmo „Oskaras“ peržiūrą Sankt Peterburge, meistro mirtį pavadino didžiule netektimi. „Jis buvo ne tik didis menininkas, bet ir moralinis autoritetas, tikras Rusijos kultūros reiškinio, pavadinto neoficialiuoju menu, patriarchas. Išėjus jam ši kultūros epocha liko praeityje“, – sakė A.Plachovas.
O.Rabinas buvo pašalintas iš dailės instituto „už formalizmą“ ir dirbo geležinkelyje, o šeštajame dešimtmetyje tapo „Lianozovo grupės“ – vieno įtakingiausių Sovietų Sąjungoje neoficialių kūrybinių susivienijimų – vienu steigėjų.
1974 m. dykynėje Maskvos pakraštyje O.Rabinas surengė parodą, kuri įėjo į istoriją kaip „Buldozerių paroda“. Tai buvo neoficialių sovietinių menininkų kovos už nonkonformistinio meno legalizavimą vienas svarbiausių įvykių.
Formaliai valdžia negalėjo uždrausti parodos, nes iki tol Sovietų Sąjungoje parodos niekada nebuvo rengiamos lauke, todėl nebuvo tokius renginius reglamentuojančių įstatymų. Kvietimuose renginys buvo pavadintas „pirmąja paveikslų rudens peržiūra lauke“.
Rugsėjo15-ąją Beliajevo dykynėje susirinko apie 20 dailininkų nonkonformistų, jų giminaičių ir draugų. Įvykį stebėjo Vakarų šalių agentūrų žurnalistai ir diplomatai. Tačiau tai nesutrukdė valdžiai sulaikyti kai kurių menininkų dar prie metro stotelės: neva stotyje pavogtas laikrodis ir jie pagal liudytojų parodymus patenka tarp įtariamųjų.
Dykynėje menininkus pasitiko sunkioji technika ir darbo drabužiais vilkintys žmonės – visi atrodė kaip šeštadieninės talkos dalyviai. Galiausiai paroda nušluota buldozeriais ir gatvių laistymo mašinomis. „Darbininkai“ laužė paveikslus, stumdė ir kumščiavo dailininkus, žiūrovus ir užsienio žurnalistus.
Po to, kai įvykis sulaukė plataus atgarsio užsienio žiniasklaidoje, valdžia padarė nuolaidų ir 1974 m. rugsėjo 29-ąją oficialiai leido surengti naują parodą lauke, Izmailovo parke. Joje eksponuoti daugiau kaip 40 menininkų kūriniai. Paroda truko keturias valandas, ją apžiūrėjo tūkstančiai žiūrovų. Vakarų žiniasklaida įvykį pavadino „sovietiniu Vudstoku“. Vernisažas Izmailove į istoriją įėjo kaip „keturios valandos laisvės“ ir nutiesė kelią kitoms nonkonformistų parodoms.
Tai neišgelbėjo O.Rabino nuo kaltinimų veltėdžiavimu. 1977 m. dailininkas išvyko į Vakarus ir netrukus neteko SSRS pilietybės.
XXI a. pradžioje O.Rabino darbų parodos surengtos Maskvoje, A.Puškino valstybiniame muziejuje ir Tretjakovo galerijoje. O.Rabino darbų yra Tretjakovo galerijos, Rusų muziejaus ir Pompidou centro Paryžiuje rinkiniuose. 2017 m. O.Rabinas gavo Rusijos pilietybę.
