Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ šiomis dienomis galima apžvelgti „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurso visų dešimtmečio laureatų darbų kolekciją.
Šalia jos rodoma šio konkurso sumanytojo, populiaraus tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus jaunystės darbų rinktinė „Peržengti ribą“.
– Kaip kilo sumanymas parodyti savo darbus, sukurtus iki 30 metų? – paklausiau V.Marcinkevičiaus , kuris kitų metų pabaigoje švęs 50-metį.
– „Jaunojo tapytojo prizo“ organizatorė Julija Dailidėnaitė pasiūlė šalia konkurso dešimtmečio kolekcijos surengti savo personalinę parodą. Nusprendžiau joje parodyti jaunystės darbus.
Juk kūriniai nesensta, o 30 metų – tai ir mūsų nustatyta riba konkursui, vyresni negali jame dalyvauti.
– Ar sunku buvo rasti tų laikų paveikslus?
– Dalis jų buvo mano dirbtuvėje, kitus mielai paskolino Nacionalinė galerija, Lewbeno meno fondas, MO muziejus ir juos turintys žmonės. Tai, kad jauno žmogaus kūriniai atsidūrė tokiose svarbiose kolekcijose, – tarsi įvertinimas.
Man pačiam tai svarbu. Atsimenu, kaip keturiese nešėme paveikslus lietui lyjant per Užupio tiltelį prie Dailės akademijos ir juokavome, kad ateis laikas, kai tie paveikslai bus vežami automobiliu, – pagarbiai, gerai supakuoti. Ir tai išsipildė.
– Kodėl į salę įėję žiūrovai mato tik nugarinę paveikslų pusę?
– Išdėliojęs darbus studijoje supratau, jog juos galima sukabinti taip, kad susiformuotų tarsi koks savitas 3D pasaulis, – vieną už kito. Tai atitiko dešimtmečio idėją – kūriniai lyg įstrigę laike, todėl jie taip ir sklendžia ore.
Kartu atsirado teatrališkas momentas – ant galinės sienos kabantis autoportretas žvelgia į savo sukurtus paveikslus. Autoportretas – seniausias darbas parodoje, nutapytas 1990 metais.
– Kokia buvo jūsų meninės karjeros pradžia?
– Pirmąja savo rezidencija aš vadinu pirmąją kelionę už Lietuvos ribų. Tai buvo 1994 metų vasaros kelionė skinti braškių į Didžiąją Britaniją. Tuomet susipažinau su vakarietiškais menais, galerijomis ir muziejais.
Tai buvo pirma ir paskutinė „ne meno“ kelionė. Vėliau jokiais „verslais“ nebeužsiėmiau. Ji buvo lyg stimulas, kad reikia stengtis patekti į tą pusę – į užsienio rezidencijas.
Gal todėl, sumanius „Jaunojo tapytojo prizą“, norėjosi, kad kiekvienas nugalėtojas gautų progą padirbėti kokioje nors užsienio rezidencijoje. Tai tarsi priverstinis laureatų išsiuntimas iš Lietuvos, galimybė pabūti pačiam su savimi ir suprasti, kas yra ta tarptautinė kūrėjų bendruomenė.
– O kaip sekėsi Lietuvoje? Juk tapėte gerokai kitaip nei jūsų dėstytojai?
– 1993 metais į mano studiją atėjo tuometės „Lietuvos aido“ galerijos įkūrėjos Birutė Patašienė ir Diana Stomienė. Apžiūrėjo darbus ir pasiūlė rengti parodą. Šių laikų terminais kalbant, tai buvo mano „Jaunojo tapytojo prizas“ – pirma personalinė paroda geroje salėje su didelio formato darbais.
Mano kūrinių tuomet įsigijo ir tuometis „Johnson &Johnson“ vadovas – norvegas, dirbęs Lietuvoje. Žinau, kad iki šiol tie paveikslai kabo jo namuose. Matydami juos jau užaugo ir jo anūkai.
– Studentiška sėkmė ir paskatino įkurti „Jaunojo tapytojo prizą“?
– Taip, nes pats patyriau, kad net nedidelis stumtelėjimas jaunam žmogui labai svarbus. Jis gali visiškai pakeisti požiūrį į savo kūrybos situaciją.
Vienąkart važiavau traukiniu Anglijoje. Prie manęs žmogus privežė vežimėlį su kava ir užkalbino lietuviškai. Išaiškėjo, kad jis buvo vienas iš tų jaunųjų menininkų, kurie kartu su pirmuoju „Jaunojo tapytojo prizo“ laureatu Andriumi Zakarausku surengė bendrą parodą „Vartų“ galerijoje.
Po tos parodos juos užpuolė dėstytojai, kolegos, kritikai. Piktinosi, kad tai komercija, kad jauni menininkai parsidavė. Taigi dalis parodos dalyvių pabėgo į kaimą, kiti – į krūmus, treti – svaigalų ieškoti.
Tas žmogus išvažiavo į Angliją ir nebetapė. Kai jį sutikau, ten jis gyveno jau trejus metus, bet dar nebuvo užsukęs į „Tate Modern“ galeriją Londone.
Jaunystėje nėra paprasta užsiauginti kietą odą. Ir tavo darbų komentarai, jei išties tiki, ką kiti tau sako, gali traumuoti.
– Pavyzdžiui, jei sako, kad tapyba nebemadinga?
– Taip. Vienu metu Lietuvoje buvo ypač populiarios naujosios medijos, naujos meno tendencijos. Ir nemažai menininkų, kurie dabar vėl tapo, buvo padėję teptukus į šoną.
Viena priežasčių įsteigti „Jaunojo tapytojo prizą“ ir buvo tai, kad tapyti pasidarė lyg ir nelabai garbinga. Dabar, po dešimties metų, situacija visai kitokia. Konkurse aktyviai dalyvauja ir Latvijos, ir Estijos jaunimas, taigi galim pamatyti, kiek arklio jėgų turi Baltijos šalių tapyba.
Viskam reikia laiko. Kai prasidėjo penicilino era, tai turėjo praeiti nemažai laiko, kol vaistažolės vėl atgavo savo svarbą. Jaunimui visuomet rūpės išbandyti daugybę dalykų, todėl savo cechą ir turi palaikyti vyresni, kurie jau geriau mato ilgalaikę perspektyvą.
