„Viršuliškės yra tiek pat Vilnius, kiek Vokiečių gatvė. Kai tik savaitgalį pašviečia saulė, žmonės suplūsta į Bernardinų sodą, prie Pūčkorių atodangos arba į Vingio parką.
Bet ar kas nors važiuos bent kiek toliau nuo centro, į nedidelį parkelį tarp Viršuliškių ir Šeškinės, apžėlusį laukinėmis avietėmis ir šermukšniais?
Tad mano užduotis – juos sudominti. Noriu, kad čia važiuotų ne tik vilniečiai, bet ir turistai. Pasivaikščioti po Viršuliškes kaip po Per Lašezo kapines Paryžiuje“, – taip apie sumanymą pastatyti Jurgio, Simos ir Eduardo trijų metrų aukščio betonines skulptūras vietoje, apie kurią iki šiol nelabai žinojo daugelis vilniečių, pasakojo 29 metų M.Sauka.
Kai kiti kūrėjai stengiasi įsiamžinti Senamiestyje, Naujamiestyje ar bent jau kuo arčiau centro, M.Sauka pasirinko vadinamąjį miegamąjį rajoną, kurio gatvėse meno – nebent dailiau ant namo sienos nupieštas grafitis.
– Skulptūroms pasirinkote tik labiau vietiniams gyventojams žinomą parką Viršuliškėse. Kas jus sieja su šiuo betoniniu, kaip ir jūsų skulptūros, rajonu?
– Iš tiesų parkas yra Šeškinėje, o kodėl vadinamas Viršuliškių? Nežinau. Viršuliškėse, kilometras nuo tos vietos, prabėgo pirmieji mano gyvenimo metai – vėliau buvau išvežtas į kaimą, – bet tai sutapimas.
Vietos ieškojau taip: guglinau žaliąsias Vilniaus zonas, važinėjau ir tikrinau.
Bet dauguma jų jau turėjo savo nuotaiką: arba jose jau buvo skulptūrų, arba vaikų žaidimo aikštelės, arba jos buvo per didelės, arba gamta savaime tokia graži, kad jai nieko daugiau nereikia, arba buvo akivaizdu, kad žmonės čia lankosi, yra patenkinti ir jiems nieko netrūksta.
Ieškojau vietos be istorinės atminties, mažai lankomos, apleistos – tokios, kokią galima pradėti kurti beveik nuo nulio.
Viršuliškių parkas laukinis, mažai lankomas. Kita vertus, čia ramu, nes tuščia. Todėl čia žmonės ateina ne pasivaikščioti, o pasislėpti ar pavalgyti prisėdus ant išvirtusių kamienų.
Betono skulptūros vaizduoja tokius pat žmones, kokie gyvena aplinkui; vieni jų drįsta kirsti šį brūzgyną, kiti apeina aplinkui.
– Vilniuje panašaus įspūdingo dydžio Tonio Soprano skulptūra yra prie geležinkelio stoties. Gal jūsų kūrinių nereikėjo paslėpti miškelyje – galėtų sveikinti ir atsisveikinti su traukinių keleiviais kaip pagrindinis „Sopranų“ veikėjas? O gal skulptūros būtų tikusios prie oro uosto, kad į jas būtų galima pažvelgti iš paukščio skrydžio?
– Jurgiui, Simai ir Eduardui tinka būti miške, kaip Toniui tinka geležinkelio stoties perone arba anksčiau – Teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelyje.
Taip, dydis panašus, nors Soprano keliais metrais aukštesnis. Bet visa kita skiriasi: medžiagos, stilistika, spalva, tematika.
Manau, visi yra savo vietose. Oro uoste, stotyje visai kita aplinka, žmonių srautai, judėjimas, pastatai, tos vietos turi savo krūvį ir reikia labai atsargiai statyti objektus tokiose vietose, ypač jeigu jie įbetonuojami, kaip mano skulptūros.
Donato Jankausko-Duonio skulptūros, tarp jų ir Tonio Soprano, gali būti perkeliamos. Gali keliauti kitur. Tai svarbu.
– Jūs turbūt neišgyvensite, jeigu skulptūros Viršuliškėse apsamanos, pajuoduos, sutrūkinės. Tačiau jei bus išterliotos dažais, apdaužytos?
– Apsamanoti jos turi, turi tapti organiška miško dalimi. O kad skulptūros byra, nieko nepadarysi, tik paprastai tam reikia šimtmečių.
Visos antikinės skulptūros atrodo kaip ilgai dirbusios lentpjūvėje. Kartais taip net gražiau.
Aišku, tikiuosi, kad žmonės bus sąmoningi, net jei jiems kas nors nepatiks, neateis naktį su kūju.
– Jūsų parodos pavadinimas buvo „Pasijuntu stebimas kito“. O ką stebi skulptūros Viršuliškėse?
– Figūratyvinę skulptūrą galima suprasti labai įvairiai: kaip atvaizdą, stabą, simbolį. Todėl skulptūros nėra naujieji miško gyventojai.
Miško gyventojai lieka žmonės, šunys, geniai, voverės. Jie ir nuspręs, kiekvienas atskirai, kaip žiūrėti į tuos kūrinius.
– Kas tie žmonės, kurie pozavo jūsų skulptūroms?
– Vilniaus gyventojai, įvairūs, skirtingi. Tie, kurie sutiko nusirengti prieš fotoaparatą.
Rytoj galite netyčia juos sutikti mieste. Kiekvienas su savo charakteriu.
Būna ir žmonių be charakterio, tokių nelipdau.
– Vilniuje skulptūros sunkiai prigyja, kiekvienas kūrinys sukelia karštų diskusijų. Kodėl?
– Todėl, kad žmonės turi daug pykčio, skulptūra viešojoje erdvėje yra puikus taikinys. Ji bado akis, labai patogu turėti apie ją nuomonę.
Viešoji erdvė yra visų kiemas, o kas darosi tavo kieme, tavo reikalas.
Be to, žmonėms reikia temos, kuria laisvu laiku galima karštai ginčytis ir nieko per daug neįžeisti.
Tačiau kiekvieną kartą, kai pakyla diskusijų apie kokias nors skulptūras banga, labai greit iškyla ir klausimas: kiek galima apie tai kalbėti, gal jau užteks, ar nėra svarbesnių dalykų?
– Ir jūsų skulptūrų parko Viršuliškėse idėja sulaukė skundų – esą gąsdins vaikus, nereikia tokio meno vietoje, kur vietiniai vedžioja šunis, o kiti užklysta tiesiog išgerti. Kaip atsimušinėjote nuo tokių skundų?
– Bet jeigu ten užklysta girtuokliai, narkomanai, vagys ir žmonės su šunimis, tai kodėl vaikai turi išsigąsti skulptūrų?
Noriu pasakyti, kad parke yra didesnių problemų nei cementinis žmogaus atvaizdas.
Mano manymu, tokioje vietoje iš tiesų kraupiai atrodytų angelai, triušiukai ir širdelės.
Skulptūroms parinkta vieta miegamajame rajone
