Muziejų sumanę ir už savo lėšas pastatę mokslininkai Danguolė ir Viktoras Butkai pasaulyje garsų architektą D.Libeskindą į Vilnių pakvietė norėdami, kad ne tik jų sukaupta Lietuvos moderniojo meno kolekcija, bet ir pats pastatas taptų traukos centru.
D.Libeskindas garsėja ne tik kaip architektas, bet ir kaip novatorius, kurio statiniai ir idėjos nuolat kelia diskusijas. Neatsitiktinai paskaitų ir diskusijų ciklą naujajame muziejuje pradėjo šio menininko pasakojimas apie jo sukurtus muziejus.
Architektui muziejus nėra rami meno kūrinių ar istorinių senienų saugojimo erdvė. Laužytos daugumos jo statinių linijos primena žmonijos istoriją darkančius konfliktus ir tragedijas. Iš Lenkijos žydų šeimos kilęs D.Libeskindas prisiminė tą momentą, kai pirmą kartą nuo emigrantų pilno laivo denio išvydo aštrius Niujorko dangoraižių siluetus – tarsi naujo gyvenimo ir vilties pranašus.
Nenuostabu, kad jam toks brangus Vilniaus muziejus, liudijantis, jog ir sovietinę priespaudą, ir daugybę netekčių išgyvenusioje šalyje atsiranda žmonių, kurių idėjos kelia tautiečių dvasią ir kartu padeda neužmiršti istorijos, įkūnytos menininkų darbuose.
Pirmosios MO muziejaus parodos „Visas menas – apie mus“ kuratorė Raminta Jurėnaitė – ta meno žinovė, kuri patarimais padėjo suformuoti didžiąją D. ir V.Butkų kolekcijos dalį. Ji prisipažino, kad būtent švietėjiškas milijonierių šeimos užmojis sugundė ją prisidėti prie projekto.
Pasak 65 metų menotyrininkės, jai buvo skaudu, kad turėdami tiek daug gero meno, mes jo beveik nematome. Juk po sovietų imperijos žlugimo mūsų kaimynai tuojau ėmė pildyti savo muziejų fondų skyles, kurios buvo susidariusios dėl komunistinės cenzūros.
Atgavusi nepriklausomybę Latvija pradėjo pirkti sovietinei valdžiai neįtikusių menininkų darbus. Latviai pirko net ir šiuolaikinių lietuvių menininkų kūrinius, nors Lietuvos muziejai tam taip ir nerado lėšų. Todėl D. ir V.Butkų sumanymas užpildyti mūsų meno istorijos spragas atrodė gyvybiškai svarbus.
– Ar nebuvo kiek nedrąsu konsultuoti turtingus žmones, kurie pradėdami kaupti kolekciją net neslėpė, kad yra naujokai meno pasaulyje? – paklausiau R.Jurėnaitės.
– Mane sužavėjo tai, kad jie ne tik skyrė nemažai pinigų meno kūriniams įsigyti, bet ir patys aktyviai dalyvavo kolekcijos kūrimo procese.
Jie apžiūrėdavo kiekvieną kūrinį, bendravo su dailininkais.
Danguolė daug skaito ir mėgsta viską intelektualiai apmąstyti – kai ji kalba apie edukaciją, man ateina į galvą mintis, kad ji galėtų būti kokio romano herojė, kuri pati nuolat mokosi ko nors nauja. Juk ji lankė ir mano paskaitas, kai mokėsi Dailės akademijoje. Toks keistas jausmas, kai padedi žmogui pirkti meną, o jis pas tave laiko egzaminus.
– Pirmoji naujo muziejaus paroda – tarsi vizitinė kortelė. Kaip atrinkote jai darbus?
– Norėjosi, kad atėjęs į parodą žmogus iš karto galėtų suprasti, kokia iš tiesų yra MO muziejaus kolekcija, pajusti jos esmę.
Todėl stengiausi parodyti tuos darbus, kurie geriausiai atspindi to laiko, kai buvo sukurta dauguma kolekcijos darbų, atmosferą, ore sklandžiusias idėjas, pagrindines meno kryptis ir ryškiausias asmenybes.
Siekiau parodyti ir kūrybos priemonių įvairovę. Juk nors vyrauja tapyba, kolekcijoje yra ir tiesiog karališkas lietuvių fotografijos rinkinys. Jokiame Lietuvos muziejuje nėra tokios puikios fotografijos kolekcijos. Parodoje yra ir piešinių, o kiemelyje – skulptūrų.
Kai baigsis didysis atidarymo renginių bumas, muziejuje bus galima pamatyti ir dar vieną parodos dalį – videomeną.
– Fotografijų salėje žymiausių Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų darbai kabo ant vienos sienos, o ant kitos – jų idėjinių priešininkų, vadinamosios nuobodulio fotografijos kūrėjų nuotraukos. Kodėl juos atskyrėte?
– Sakyčiau, kad juos sujungiau vienoje nedidelėje salėje. Viena parodos temų – praeinantis kasdienis gyvenimas, todėl parodžiau kūrinius dviejų kartų, kurios sovietmečiu viena kitai oponavo.
Jų puikūs darbai kabo vienoje erdvėje liudydami, kaip skirtingai galima kalbėti apie tą patį laiką.
Antano Sutkaus ir Aleksandro Macijausko darbuose ta praeitis yra tikra, nepagražinta ir sūri.
Bet fotografijų centre visuomet yra žmogus, asmenybė. Jis gal ir suvargęs, bet orus. Jie tikėjo, kad žmogui kažkas šviesaus išlieka bet kokiomis aplinkybėmis.
Tos pačios kartos fotografo Algimanto Kunčiaus darbuose jau yra idėjų, kurios yra tarsi tiltas į jaunesnę kartą. Ta karta – Alfonsas Budvytis, Algirdas Šeškus ir kiti – oponavo vyresnei kartai ir dažniau žvelgė į architektūrą, daiktus, tačiau jie taip pat kalba apie žmogų. Tik jau be vilties. Jų darbuose juntamas begalinis nusivylimas, melancholija.
Bet kai matome juos visus kartu, įsitikiname, kad jie kalba apie tą patį laiką, nors ir parodo skirtingus jo niuansus ir aspektus.
– Ko siekėte didžiojoje trečiojo aukšto salėje, kurioje vyrauja tapyba? Kuo ypač džiaugiatės, kad galėjote parodyti?
– Visa ši paroda – mano vaizduotės muziejaus realizacija tikrovėje. Todėl joje – nors ir skirtingų kartų, bet svarbūs Lietuvos dailės procesui menininkai ir geriausi jų darbai.
Kuo džiaugiuosi? Tuo, kad tapytojo Rimvido Jankausko-Kampo darbai pagaliau rado gerus namus. Nes buvo grėsmė, kad jie fiziškai sunyks. Man buvo svarbu ir kad pagaliau išryškėtų visa Mikalojaus Šalkausko darbų svarba. Juk žinojau, kad nėra palikuonių, kurie jais rūpintųsi.
Tas išsaugojimo aspektas – svarbus ir man, ir MO muziejui. Pavyzdžiui, kolekcijoje jau buvo vertingas Vinco Kisarausko darbų rinkinys, bet jo žmona svarbiausius tapytojo darbus laikė Dailės muziejaus saugyklose tikėdamasi, kad muziejus juos kada nors įsigis. Pastačius Nacionalinę galeriją naujose saugyklose jiems nebebuvo vietos.
Teko greitai apsispręsti – V.Butkaus dėka šioje parodoje nemažai jų galima pamatyti.
Paroda – intriguojantis 60 metų lietuviškos dailės istorijos vaizdas. Joje matyti ir kartų, ir menininkų grupių įvairovė, ir bendraminčiai, ir oponentai, ir individualybės – tie, kuriems su kitais ne pakeliui. Tai ir pasakojimas apie prabėgusį laiką, ir meninių strategijų kaitos atspindys, ir kartu emociškai paveiki vaizdų dėlionė apie mūsų šalies istoriją.
Norėjosi padaryti tokią parodą, kuri kiekvienam žiūrovui būtų įdomi, o kartu ir rimčiausiems pasaulio meno žinovams atrodytų stipri. Kad jie, išėję iš muziejaus, pasakytų: „Oho, kokia įdomi Lietuvos dailė!“ Tokių žinovų čia jau apsilankė kelios dešimtys ir, kiek žinau, nenusivylė.
