Į parodos atidarymo vakarą susirinko MO muziejaus komanda, muziejaus įkūrėjai Danguolė ir Viktoras Butkai, menininkai ir kolekcininkai. Galerijos „Meno niša“ vadovė Diana Stomienė parodos atidarymo metu džiaugėsi netrukus galerijos kaiminystėje atidaromu muziejumi ir dėkojo visai muziejaus komandai, kuri kuria didžiausią šimtmečio kultūros įvykį.
Parodoje „MOnikos“ lankytojai išvydo dviejų įdomių ir skirtingų menininkių kūrinius. Jos abi Monikos, abi tapytojos ir abiejų kūrinius yra įsigijęs MO muziejus. Parodoje pristatyti dar niekur nerodyti M.Furmanos ir M.Plentauskaitės kūriniai.
Pasak parodų kuratorės Sonatos Baliuckaitės, vardas yra pirmas asmens atpažinimo ženklas, o kūrinys – kūrėjo identifikacijos: „Pagal vardą identifikuoji žmogų, o pagal kūrinį, jo braižą techniką kūrėją, kuris neatsiejamas nuo vardo. Vardas tampa identiteto dalimi. Nes ir kūrėją vadini vardu.“
M.Furmana teigė, kad jei nori sukurti ką nors stipraus, privalo maištauti prieš aplinką, o svarbiausia, prieš pačią save.
„Vaikystėje, nemėgau savo vardo, jei kas ištardavo – pajusdavau nepatogumo jausmą. Taip ir augau su kertiniu nepatogumo pojūčiu, lydima pamatinio klausimo – kas su manimi ne taip? Vardo reikšmė „vieniša“ (graik. monos) man reiškė būti „ne prie visų“.
Visgi vienatvėje dažniausiai jausdavausi ypač komfortabiliai, kompensavau ją fantazijų pasauliu, kuris atsivėrė kaip plačios Narnijos durys. Vėliau reikšmę „vieniša“ pakeičiau į „vienintelė“. Tai man reiškė būti originaliai ir nesekti masių. Ambicinga, bet dar svarbiau – atsakinga. Pati sau draugas ir pati prieš save maištaujanti“, – pasakojo M.Furmana.
Menininkė teigė, kad parodoje pristatomus jos kūrinių kolekciją lėmė atsitiktinumas. Visi šie darbai jau egzistavo keletą metų, bet vis neįsikomponuodavo į ekspozicijas. Keistas sutapimas, kad visus juos jungia motinystės tema. Moteris, kaip cikliškumo įkaitė. Išsinerianti, gebanti sukurti naują gyvybę, bet neišsivaduojanti nuo savo pačios mirtingumo.
M.Plentauskaitė parodoje pristato naujausius savo kūrinius, tai jos ankstesnės parodos „Butaforijų parkas“ tęsinys, kuriame statomi intymūs, o kartais ir apgaulingai jaukūs namai. Juose kaupiami asmeniški vaizdai iš artimos aplinkos, vaikystės bei šeimos albumų nuotraukų, kurie pertapomi įgauna teatrališkumo – nuasmeninami ir tampa naujų scenų personažais-lėlėmis.
