Jis – energingas, žvalus ir spinduliuojantis vidinę ramybę. Sunku patikėti, kad būtent jis sukūrė tuos liguistus paveikslus, žadinančius niūrias mintis apie pūvantį ir žlungantį pasaulį.
„Aš praktikuoju transcendentinę (nukeliančią už sąmonės ir pažinimo ribų. – Red.) meditaciją, todėl esu ramus ir laimingas“, – šypsodamasis lankytojus pasitinka kultinio TV serialo „Tvin Pyksas“ režisierius D.Lynchas.
Jūrmalos viešbutyje „Light House“ eksponuojamas litografijas režisierius sukūrė per 10 metų, kai ilsėjosi nuo kino. Parodos organizatoriai sakė nesitikėję tokio lankytojų antplūdžio.
– Ar juoda spalva – jūsų mėgstamiausia?
– Ne, aš neturiu mėgstamiausios spalvos. Kiekvieną dieną matau naujoje šviesoje. Štai šiandien penktadienis, jis man asocijuojasi su purpurine spalva.
– Anksti pradėjote piešti. O kada ėmėte medituoti?
– Piešti pradėjau 14 metų. Esu baigęs Pensilvanijos meno akademiją Filadelfijoje.
O medituoti du kartus per dieną ėmiau 1977-aisiais, kai filmavau pirmąjį ilgametražį filmą „Trintukas“ (Erasehead).
Filmui baigti trūko pinigų. Mane ėmė kankinti abejonės ir baimė dėl ateities. Kai pradėjau medituoti, ėmiau labiau pasitikėti savo jėgomis, tapau laimingesnis. Atsirado daugiau energijos, tapo lengviau įgyvendinti galvoje knibždančias idėjas.
– Kiekvienas savaip medituoja ir atgauna jėgas. Vieni pailsi vairuodami, kiti rašydami.
– Ne, ne, ne! Jeigu gulėsite paplūdimyje, lėksite motociklu ar klausysitės muzikos, tokio efekto nebus.
Meditacija pagal Maharishi Mahesho Yogi (1917–2008 metais gyvenęs meditacijos mokytojas. – Red.) sistemą – ypatinga protinė veikla.
Joje svarbi reikšmė tenka individualiai mantrai. Tai – specifiniai garsai, kuriuos tardamas sukeli vibracijas, sužadinančias proto ir intelekto galias. Tai – visiškai nauja gyvenimo kokybė. Tai – meilės, idėjų, laimės ir energijos užtaisas.
Mes nuolat jaučiame stresą. O meditacija padeda atsikratyti šiukšlių, kurių prieš savo valią prisikaupiame žiūrėdami žinių laidas, susidurdami su smurtu ir prievarta.
Kai medituojate, dingsta tokie jausmai kaip baimė, pavydas, pyktis, užplūsta laisvės pojūtis.
– Ar turite mėgstamų dailininkų?
– Ekspresionistas Francis Baconas, magiškojo realizmo atstovas Edwardas Hopperis, siurrealistas Rene Magritte’as. Man įtaką darė daug dailininkų, tačiau šie yra „Top 3“.
– Ką manote apie pilietinę menininko poziciją? Ar jis privalo skleisti kokias nors idėjas?
– Skleidžiu tas idėjas, kurios mane patį yra pakerėjusios. Nedarau jokių pareiškimų, niekur nekviečiu, dėl nieko neprotestuoju.
Tiesiog stengiuosi kuo tiksliau pavaizduoti tai, kuo pats žaviuosi.
– Kokia idėja dabar jus yra pakerėjusi?
– Šiuo metu dirbu prie paveikslo – piešiu mažą šunelį.
– Ar kurdamas galvojate apie darbo rezultatą?
– Ne. Dažnai filmas ar paveikslas kuriamas keletą metų. Per tą laiką gyvenimas pasikeičia.
Kūrėjas privalo sąžiningai elgtis su savo idėja. Tai viskas, ką jis gali.
Tavo filmai ar paveikslai vienus gali gluminti, kitus pykdyti. Kai kuriems jie suteiks laimės. Tačiau tu jau atlikai tai, ką galėjai, ir šiame procese nebedalyvauji.
– Kaip jums pavyko dailėje ir kine sukurti savitą stilių?
– Man tiesiog patinka pasakoti istorijas. Tam naudoju skirtingus žanrus ir būdus.
Kino kalba galima pasakyti tai, ko neišreikši žodžiais. Tai – nuojautos, mistiniai išgyvenimai, vaikystės prisiminimai, kuriuos vos gali suvokti.
– Jūsų personažai – įsimenantys, pasižymintys ypatingu magnetizmu. Kaip atsirenkate aktorius?
– Pradedu nuo nuotraukų. Atrenku maždaug 10 ir susitinku su jose įamžintais aktoriais.
Neprašau jų paskaityti teksto. Tiesiog kalbuosi, žiūriu į akis, stengiuosi perduoti savo idėją. Su kai kuriais pavyksta.
– Ar peržiūrite savo filmus?
– Kai 26 metų sūnus Riley juos žiūrėjo, pastebėjau, kad yra tikrai neblogų epizodų. Tai ypač pasakytina apie senuosius darbus.
– O kaip sekasi jūsų jauniausiai dukrai? (D.Lynchas su keturiomis žmonomis yra susilaukęs keturių vaikų. – Red.)
– Lulai greit sukaks šešeri metai. Ji turi milijonus reikalų. Aš paskui ją nespėju. Ji ir dainuoja, ir lipdo, ir piešia, ir žaidžia. (Juokiasi.)
– Filmavimo kamerą įsigijote ir pirmą trumpametražį filmą sukūrėte 1966-aisiais. Kaip vertinate šių dienų kiną?
– Manau, kad kiną yra ištikusi krizė. Nepriklausomiems kūrėjams atėjo liūdni laikai.
Tačiau yra ir pliusų. Kabelinėse televizijose iš tiesų daug laisvės. Ten puikūs dialogai, muzika, vaizdai.
– Kodėl, jūsų nuomone, vieni filmai tampa populiarūs, o kiti ne, nors jie – meniškai vertingi?
– Kinas susideda iš daugelio komponentų: kompozicijos, apšvietimo, tekstūros. Tačiau kiekviename kūrinyje svarbiausia – idėja.
Būna, kad žmonės veržiasi į filmus, iš kurių niekas nieko nesitikėjo.
Sėkmės nuspėti neįmanoma. Užuot bandę spėlioti, kūrėjai turi daryti tai, kuo patys tiki. Tuomet jie nepralaimės. Jeigu kūrinys žmonėms patiks – puiku. Nepatiks – ką gi, autorius bet jau išreiškė tai, ką norėjo.
Kino ir dailės pasaulis – subjektyvus, neįmanoma pasakyti, kuris kūrinys geresnis. Jų apskritai negalima lyginti.
Žinoma, puiku, kad vyksta kino festivaliai. Tokių švenčių reikia – režisieriai, operatoriai, aktoriai susirenka kartu pasidžiaugti, kad užsiima mėgstama veikla.
Jeigu gavai prizą – nuostabu. Jei negavai – vis tiek puiku. Svarbiausia kasdien iš savo veiklos patirti malonumą. Nesidraskykite dėl rezultato.
Štai jums laimės formulė. Ir ne tik mene.
