Ši paroda neturės baigtinio savo sprendinio ir per 5 ekspozicijos savaites vyks tam tikrų kūrinių spalvos, šviesos kismas, o ir pati ekspozicija bus vis papildoma naujais, jau galerijoje „įvykusiais“ kūriniais.
Tuo tarpu garso menininkai Arturas Bumšteinas ir Gitis Bertulis pristato naują, specialiai galerijos erdvei sukurtą garso instaliaciją „Sraigės kambarys“. Daugiakanalė garso sistema savo forma atkartoja buvusioje Vilniaus plokštelių įrašų studijoje kabančius objektus, tačiau galerijos erdvėje vienas jų tarsi nušliaužia ant žemės. Išsiskleidęs dalimis, jis visomis kryptimis skleidžia virpesius ir garsus, kuriuos „siurbė“ ir „kaupė“ daugiau nei pusę amžiaus.
G.Trimako parodos pavadinimas savaime sufleruoja tam tikrą dialogą ar bent jau jo fragmentą, tačiau šį kartą svarbu ne tai, kas komunikuojama, o kaip. G. Trimako camera-less fotografijose svarbiausia – kūrinių estetika, kurioje ir slypi meniniai, laikiniai bei erdviniai šios parodos atsakymai, referuojantys į Johno Herschelio, M. K. Čiurlionio, Johno Cage'o bei kitų menininkų kūrinius. Daugelis jų slepiasi po skaičių kodais, išsiskleidusiais į darbų formatus, šviesas, spalvas ar tiesiog praėjusias dienas.
Sklindant elektromagnetiniams spinduliams, fotografinio popieriaus lakštai sugeria fotonus, o jų energija ir judesio kiekis taip pat perduodamas medžiagai – tam pačiam sidabro ar kitų medžiagų prisotintam popieriui. G. Trimakas fokusuoja žvilgsnį į šį fizikinį procesą ir paverčia tai savo kūrybos ašimi.
Menininkas medijuoja pačią fotografiją ir kaskart paruošdamas fotopopierių tarsi užduoda konceptualų klausimą bei laukia, koks bus atsakymas. Tai procesas, kuriame fizika virsta metafizika, kai šviesa ir spalva nepriimamos kaip duotybė ir imama svarstyti jų suvokimo, estetinės pajautos bei kultūrinės istorijos konvencijas.
Parodoje pristatomos Camera-less fotografijos neprisideda prie ir taip perteklinio fotografinių vaizdų srauto. G. Trimakas iš esmės atsiriboja nuo konkretaus vaizdinio, naratyvo ar subjekto konstravimo bei susitelkia į abstrakčias šviesos ir spalvos paieškas. Kaip pats sako: „Stengiuosi surinkti šviesą spalvos atminčiai.“
Užduodamas klausimą G. Trimakas palieka laisvę savo medijai, medžiagai ir tiesiog leidžia joms veikti, o jo paties intervencija į procesą yra veikiau intuicijos ir pajautos, o ne tikslaus žinojimo klausimas. Nors rezultate jos paties jau nebelieka, atrodo, jis mėgaujasi kiekviena šviesos ir spalvos tapsmo akimirka, ją išgyvena vis iš naujo ir vis kitaip. Taip pat kaip ir medžiaga.
Gintautas Trimakas (g. 1958 m. Vilniuje) nuo 1986 m. aktyviai dalyvauja grupinėse ir rengia asmenines parodas Lietuvoje bei užsienyje. Nuo 1989 m. yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.
G. Trimako kūriniai yra įtraukti į Lietuvos dailės muziejaus, Šiaulių fotografijos muziejaus, MO muziejaus, Suomijos fotografijos muziejaus, Lodzės fotografijos muziejaus ir kitų institucijų bei privačių asmenų kolekcijas Lietuvoje ir užsienyje. 2017 m. menininkas buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Antroje parodoje garso menininkai Arturas Bumšteinas ir Gitis Bertulis pristato naują, specialiai galerijos erdvei sukurtą garso instaliaciją „Sraigės kambarys“. Šiam projektui menininkus įkvėpė nuo 1958 iki 1990 metų aktyviai veikusios Vilniaus plokštelių įrašų studijos palubėse pritaisyti išraiškingų formų objektai – vadinamieji „stalaktitai“, skirti absorbuoti studijos erdvės garsą ir pašalinti garso atspindžius.
Šie akustiniai objektai buvo naudojami ne vienoje Europos įrašų studijoje, o jų kūrėjas – žinomas Vengrijos biofizikas George von Békésy, 1961 m. apdovanotas Nobelio premija būtent už ausies organo sraigės – kochlėjos (cochlea) tyrimus ir jos veikimo principo išaiškinimą.
A. Bumšteino ir G. Bertulio sukurta daugiakanalė garso sistema savo forma atkartoja buvusioje Vilniaus plokštelių įrašų studijoje kabančius objektus, tačiau galerijos erdvėje vienas jų tarsi nušliaužia ant žemės. Išsiskleidęs dalimis, jis visomis kryptimis skleidžia virpesius ir garsus, kuriuos „siurbė“ ir „kaupė“ daugiau nei pusę amžiaus.
6 valandų trukmės garso takelyje naudojami muzikos fragmentai buvo įrašyti toje pačioje įrašų studijoje, o plokštelės, kurias taip pat galima apžiūrėti parodoje, parinktos iš instaliacijos autorių asmeninės kolekcijos. Objekto vibruojančių ir rezonuojančių dalių skleidžiamas garsas formuoja instaliacijos tūrį ir sukuria unikalią klausymosi situaciją.
Čia skamba įrašų fragmentai, akustiškai tinkantys būtent šiai erdvei, tačiau tuo pat metu plokštelių medžiagiškumas, garse užfiksuotos vietos ir laiko užuominos it medžio rievės nurodo į jų sukūrimo vietą.
Arturas Bumšteinas (g. 1982) yra garso menininkas, dirbantis eksperimentinės muzikos, radijo meno, instaliacijos ir performanso srityse. Jis yra ansamblių „Quartet Twentytwentyone“, „Works & Days“, „Zarasai ir Wolumen“ įkūrėjas, nuo 2000 m. aktyviai bendradarbiaujantis su menininkais ir muzikantais visame pasaulyje.
Jo tarpdisciplininiai projektai pristatyti daugybėje renginių Europoje, tarp jų festivaliuose „The Holland Festival“, „Sensoralia/Romaeuropa“, „Angelica“, „Vilnius Jazz“, „Unsound“, „Skanumezs“, „Cut&Splice“ ir daugelyje kitų.
Bumšteinas taip pat dalyvavo daugiau nei 30 grupinių ir surengė 5 asmenines parodosas Lietuvoje bei užsienyje. 2013 m. menininkas apdovanotas „Palma Ars Acustica“ radiofoninių menų prizu, o 2017 m. yra „DAAD Kuenstlerprogramm“ menininkų rezidencijų programos dalyvis.
Gitis Bertulis ( g. 1970) yra kūrėjas, ilgą laikę dirbęs su mados, interjero dizaino projektais. Nuo 2005 metų jis pradėjo domėtis ir eksperimentuoti su garsu, o vėliau ir konstruoti unikalias garso sistemas, kurias realizavo neinstituciniuose garso meno renginiuose Lietuvoje ir užsienyje. Praėjusiais metais G. Bertulis pradėjo bendradarbiauti su A. Bumšteinu parodoje „Echeia“ Šiuolaikinio meno centre (Vilnius), jai sukūręs vieną iš ten pristatytų garso sistemų.
