Pasak pranešėjo, po garsiųjų XX a. pabaigos montažinių dokumentinės fotografijos manipuliacijų pasitikėjimas fotografiniu vaizdu katastrofiškai smuko. Todėl šiandien bet koks vaizdas pirmiausia kelia įtarimą dėl autentiškumo, o ne besalygiškai liudija tikrovę, kaip tai buvo XX a. pradžios humanistinės fotožurnalistikos laikais.
Žiniasklaidos vartotojas supranta, kad vaizdas dažnai jau nebėra tikrovės pėdsakas, o tik retorinė figūra politinėje, ekonominėje, religinėje ar kultūrinėje kovoje. Taip dokumentinės fotografijos vaizdai supanašėja su mados ir reklamos fotografija, kurioje estetiniai ar ideologiniai motyvai nugali autentiškos tikrovės ir neiškraipyto teisingumo ilgesį.
Kita vertus, derėtų savęs paklausti, ar kada nors buvo idealus, klastingais motyvais nesuterštas ankstyvosios fotografijos laikotarpis? Pirmojoje Nadaro fotostudijoje Paryžiuje dirbo net dvidešimt šeši pagalbininkai, šeši iš jų buvo fotografijų retušuotojai.
O juk retušas – tai jau natūraliosios tikrovės iškraipymas. Tai buvo laikas, kai brangiausios ir populiariausios fotostudijos maksimaliai naudojosi vaizdų ir portretų dailinimo metodais. Paskaitoje gvildenta ši mados, meno ir dokumentinio vaizdo samplaika istorinėje perspektyvoje ir jos etinės bei estetinės pasekmės.
Kino ir vizualumo tyrinėtoja, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Natalija Arlauskaitė savo pranešimo temą nusakė pavadinimu „Pasakos apie akimirkas: privati fotografija dokumentiniame kine“.
Fotografija kine visuomet kelia klausimus apie žiūrėjimo į ją būdus, jos materialias savybes, kūnišką ir kino aparato santykį su ja. Anot profesorės, reikalai komplikuojasi, kai fotografija įvairiais būdais „sujudinama“ ar apauginama jai nebūdingu judėjimu.
Šiuo atveju kalbama apie fotografijos ir animacijos derinimą dokumentiniame kine, o akivaizdūs pavyzdžiai būtų filmai „Genties išnykimas“ (Deimantas Nerkevičius, 2005), „Gyveno senelis ir bobutė“ (Giedrė Beinoriūtė, 2007), „Močiute, Guten Tag!“ (Jūratė ir Vilma Samulionytės, 2017).
Šeimos fotografija yra glaudžiai susijusi su tautos ir valstybės vaizduote, tad jos naudojimas kine skatina iš naujo apsvarstyti tiek privačias istorijas, tiek ir viešai cirkuliuojančius naratyvus – nusistovėjusius, oficialius ar nepageidajamus.
Skaidra Trilupaitytė, meno kritikė, kultūros politikos tyrinėtoja, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja, kalbėjo apie kultūros procesus, vykstančius tarp institucijų ir netikėtumų, į kuriuos įpainiojama ir fotografija.
Prelegentės nuomone, šiandien daug kalbama apie urbanistines kultūrines erdves ir tvarios plėtros būtinybę. Tačiau tvarumas ir tęstinumas nebūtinai yra savaiminė vertybė. Valstybinių švenčių, jubiliejų, tarpusavyje konkuruojančių kultūros sostinių ir kitomis progomis taip pat gimsta įdomių iniciatyvų. Trumpalaikiai įvykiai skatina organizacijas nuolat keistis, nesustabarėti.
Tuo pat metu egzistuoja ir menamos institucijos bei erdvės, kurios pretenduoja tapti „kietosiomis struktūromis“ ir siūlo arba siūlosi paversti miestą kažkuo kitu, nei jis yra. Jos neegzistuoja realybėje, tačiau nuolat siekia įsikūnyti, sukurdamos aplink save dramatišką naratyvą ir įsiterpdamos viešojoje žiniasklaidos erdvėje tarp esama ir būsima, tarytum yra ir kartu nėra.
Fotografija ir knyga – aktualus kultūros duetas nuo pat iliustracijų spausdinimo pradžios XIX a. antroje pusėje. Šiandien, net ir įsigalėjusio interneto sankaupų laikais, tai – įvairiopa poligrafinė industrija. Ją savitai atspindi VDA Nidos meno kolonijoje prasidėjusi paroda „Kassel Dummy Book Award“.
Jos pavadinimo paskutinis žodis reiškia apdovanojimą. Jam nuo 2010 metų atrenkami ir eksponuojami geriausi fotografijos knygų modeliai, kuriuos sukūrė kylantys talentingi menininkai. Šiais metais apdovanojimui buvo atsiųsta 391 fotografinės knygos iš 46 šalių – nuo Bangladešo iki Norvegijos, nuo Rusijos iki Australijos, nuo Amerikos iki Brazilijos. Autoritetinga komisija paėmė 53 knygas, iš kurių buvo renkami trys nugalėtojai.
Tos 53 atrinktos knygos keliauja kaip paroda per daugelį pasaulio galerijų ir festivalių, kol pagaliau pasiekė Nidą. Laimėtojai paskelbti 2018 m. liepos mėnesį: pirmojo prizo laimėtojas Michael‘is Danner‘is (Vokietija) už knygą “Migration as Avantgarde”, antrojo – Karim‘as El Maktafi‘s (Italija/Marokas) už fotoalbumą “Hayati”, trečiojo – Filippo Romano (Italija) už leidinį“Water Tanks in Mathare Slum”.
Pirmojo prizo laimėtojo knyga bus išleista leidykloje Kettler Verlag.
Kūrybinė trečiosios seminaro dienos dalis baigėsi menininkų prisistatymais. Savo darbų pristatymui varšuvietė fotomenininkė Agnieszka Rayss pasirinko temą „Karo inscenizacija. Ar gali fotografija atkartoti praeitį?“ Daugelio tarptautinių konkursų laureatė teigia, kad fotografija tapo puikia terpe įvairioms inscenizacijoms, atkartojimams ir performansams kamera.
Lietuvos jaunoji fotomenininkė, Plymutho universiteto meno daktarė Akvilė Anglickaitė pastebi, kad yra darbų, kurie naudoja tolimesnę ar neseniai praėjusių laikų istoriją, atraktyviais būdais jungdami teatrališkumą ir dokumentiškumą.
Kam tai naudinga ir ar tikrai naudodami fotografiją galime pažvelgti į praeitį? Ar fotografija vis dar liudytoja? Ar gali ji būti atkartotos praeities liudytoja? Kur mums nustoti tikėti fotografija? Akvilės Anglickaitės „Vandenyno“ instaliacijoje dominuoja algoritminis tikrovės (atvaizdo) produkavimo principas, kuriuo yra trinama tikrumo ir netikrumo perskyra.
Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys, linksmai save vadinantys „dviejų menininkų kolaboracija“, nuo 2016 m. užsiima ilgalaikiu projektu „Miesto studijos“, kai fotogrametrijos būdu skenuoja Lietuvos ir Europos miestus. Jau yra nuskenavę Vilnių, Kauną, Šiaulius, Panevėžį, Klaipėdą, Neringą, Carrara miestą Italijoje, Cesį Latvijoje.
Fotogramerija – tai fotografinis metodas skenuoti statišką objektą su rinkiniu nuotraukų, naudojant kompiuterinę technologiją, sukurti iš jų virtualų 3D objektą. Remiantis šiais fotografinių vaizdų matavimais nustatoma ir tiriama įvairių Žemės paviršiaus objektų forma, dydis, padėtis. Fotogrametrija naudojama sudarant planus ir žemėlapius.
Galutinis projekto kūrinys yra video įrašas, kuris pristato virtualų miesto turą, kuriame sena, nauja, tradiciška ir skaitmeniška yra susipynę. Tokiu būdu atsigręžiama į jau esamus miesto architektūrinius, skulptūrinius ir gamtos paminklus ir sukuriama nauja dinamiška miesto perspektyva.
Turko Ege Kanaro fotografijos ontologiniu požiūriu susiję su žinojimu, aistra ir atmintimi. Kaip fotografijos naudojamos tokiose mokslo disciplinose, kaip archeologija ir geologija? Arba – galios struktūrose, kaip šeima ir valstybė? Ką fotografinis archyvas reprodukuoja ir kokį vaidmenį jis vaidina konfigūruodamas mūsų pasąmonę? Prisistatydamas Ege Kanar‘as kalbėjo apie savo naujus darbus, sukurtus naudojantis archyvu, ir taikomas menines metodologijas.
