Jėga, veržlumas, didinga išvaizda, taurus grožis – jau nuo priešistorinių laikų šios žirgo savybės žavėjo ir stebino žmones.
Iki mūsų dienų išlikę piešiniai ant uolų, didžiausių visų epochų menininkų drobės, skulptūros akivaizdžiai įrodo, kad žirgas, lydintis žmogų nuo pirmųjų žingsnių civilizacijos keliu, yra išskirtinis gyvūnas, nepraradęs reikšmės ir šiandieniniame moderniame pasaulyje.
Atrodytų, Lietuvoje, karžygių, Žalgirio mūšio laimėtojų, kunigaikščių šalyje, savo herbe turinčioje Vyčio atvaizdą, dainose garbinančioje juodbėrius, turėtų vos ne kiekviename žingsnyje šmėkščioti arkliai, žirgai, raiteliai. Tačiau bent jau monumentaliąsias raitelių skulptūras skaičiuojame pirštais.
Europos senamiesčių puošmena
Daugelio Europos miestų aikštes ir parkus puošia žymiausių ir narsiausių tautos karžygių skulptūros, kurioms būdingas monumentalumas.
Anot humanitarinių mokslų daktaro Ramūno Čičelio, ši skulptūrinė ypatybė siekia XIX amžiaus pozityvistinę tradiciją, pagal kurią istorija traktuojama kaip žymiausių istorinių figūrų poveikio nulemtas procesas.
Žirgą žmonės nuo neatmenamų laikų tapatino su jėga, kuri suteikia jam valdžią ir galią, tad neatsitiktinai ir valdovai skulptūrose įgaudavo raitelio pavidalą.
Raitas ginkluotas karys viduramžiais – kariuomenės elitas, raitas karalius, caras, imperatorius – pagarbos ir pasitikėjimo vertas šalies vadovas; raiti vaizduojami net šventieji – valstybių globėjai, ką jau kalbėti apie mitų, epų herojus, valstybių įkūrėjus ir gelbėtojus.
Toli dairytis nereikia. Krokuvoje už senovinių gynybinių mūrų fragmentų iškilęs Antano Vivulskio suprojektuotas paminklas su raiteliu ant pjedestalo Žalgirio mūšio pergalei. Jis pastatytas 1910 metais, minint mūšio 500-ąsias metines.
Paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavęs Juozas Tumas-Vaižgantas pasakė įkvėptą kalbą, kad kūrinys radosi iš meilės tėvynei, jos didingai praeičiai, šiandienei negaliai ir viltingai ateičiai.
Prahos centrinės aikštės viduryje stūkso Josefo Myslbeko Čekijos globėjas šv.Vaclovas ant žirgo. Už kelių metrų nuo skulptūros – paminklinė lenta atminti tiems, kurie buvo nužudyti komunizmo laikotarpiu, tarp jų – Janas Palachas, 20-metis studentas, kuris, protestuodamas prieš sovietų įsiveržimą į tuometę Čekoslovakiją, 1969 metais susidegino.
Pirmojo Vengrijos karaliaus šv.Ištvano skulptūra Budapešte iškilusi netoli Budos pilies, vienas svarbiausių Prancūzijos paminklų Liudvikui XIV – šalia Luvro piramidės, o Austrijos sostinėje Vienoje stovinčių raitelių neverta net skaičiuoti – kiekvienam Habsburgų dinastijos atstovui jų, ko gero, skirta net ne po vieną.
Tarp Rusijos didmiesčių šiuo požiūriu išsiskiria Sankt Peterburgas. Ypač vaizdingi mieste prie Nevos skulptoriaus Piotro Klodto tramdomi žirgai ant Aničkovo tilto per Fontanką, o dar populiaresnis prancūzų skulptoriaus Etienne'o Maurice'o Falconet „Varinis raitelis“.
Šiame Petro I paminkle caro reformatoriaus įvaizdį daugiau perteikia ne jo, o žirgo figūra: piestu stojantis ir pirmyn besiveržiantis žirgas bylojo apie galingą Rusijos proveržį.
Turtas – mediniai stebuklai
Kodėl Lietuvoje toks skurdus skulptūrinių žirgų peizažas, bandėme suprasti bendraudami su skulptore Dalia Matulaite, savo kūrybinį kelią pradėjusia nuo kito lietuviams simbolinio gyvūno – stumbro (monumentali skulptūra „Stumbras“ stovi Kauno Ąžuolyne), sukūrusia raitos Gražinos skulptūrą, įkurdintą Seimo rūmų pagrindiniame kieme Vilniuje, naudojančia žirgo motyvą kameriniuose darbuose.
– Kodėl Lietuvoje beveik nėra žygiams, didžiavyriams, mitiniams herojams įamžinti pasaulyje įprastų raitelio ir žirgo skulptūrų? – pasiteiravau D.Matulaitės.
– Skulptūra tiek dabar, tiek anksčiau buvo nepigus menas, jis turėjo turėti galingų globėjų – valdovų, dosnių mecenatų ar turtingų garbėtroškų.
Lietuvos galingųjų aukso amžius sutapo su laiku, kai gyvenime ypač svarbi buvo religija, todėl turime puikių bažnyčių, vienuolynų, kitų religinio meno pavyzdžių, kuriuos fundavo Pacai, Sapiegos, Radvilos.
Vėliau, kai į viešąsias erdves įsiveržė pasaulietinis menas, istorinės sąlygos taip susiklostė, kad turėjome daugiau galvoti apie išlikimą, o ne apie menus. Jei ir būtų buvę sukurta paminklų, jie greičiausiai būtų buvę perlydyti į patrankas.
XIX a. neturėjome savarankiškos valstybės, tebuvome Šiaurės Vakarų kraštas, kuriame madas diktavo „centras“ – pastatė Muravjovą Koriką dabartinėje Simono Daukanto aikštėje, imperatorę Jekateriną II – Katedros aikštėje Vilniuje.
– Vis dėlto XIX amžiaus turbūt negalėtume išbraukti iš Lietuvos skulptūros istorijos – juk kaip tik tada atsirado mūsų mediniai stebuklai – medinės liaudies skulptūros.
– O taip! Buvo Vincas Svirskis, jo 4–5 m aukščio kryžiai ir koplystulpiai su tame pačiame rąste iš kelių pusių įkomponuotais reljefais, kalto metalo dirbiniai. Kūriniai monumentalūs, raiškūs, gerai suderinti su kraštovaizdžiu. Kiek juose energijos!
Meninė dvasia prasiverždavo ir mažesnėse skulptūrose. Yra išlikusių daugybė šv.Jurgių su žirgais, kai kurie tiesiog šedevrai. Pajėgų buvo, tačiau galėjo reikštis tik tokiu lygiu.
Beje, didinga skulptūra, vaizduojanti šv.Jurgį, raitą ant žirgo ir ilga ietimi perveriantį slibiną, puošia pastatą Vilniaus Gedimino prospekte.
Prieš daugiau nei šimtą metų sukurtą realistinio stiliaus skulptūrą, nuo seno buvusią tarsi sostinės pagrindinio prospekto, vadinto Jurgio (Georgijaus) vardu, vizitine kortele, atkūrė skulptorius iš Marijampolės Kęstutis Balčiūnas.
Be mokyklos – nė iš vietos
– O kodėl žirgų skulptūrų neatsirado tarpukariu? Juk trečiojo dešimtmečio pabaigoje-ketvirtojo pradžioje, minint Vytauto mirties 500-ąsias metines, buvo kilęs Vytauto paminklų bumas. Atrodytų, žiūrėk į Jano Matejkos paveikslą ir sodink Vytautą ant žirgo, bet raitelio paminklą šiaip taip radau tik vieną, ir tą patį anuomet nepastatytą, išvydusį pasaulį tik mūsų dienomis Marijampolėje.
– Žirgo ir raitelio skulptūra – aukštasis skulptūros pilotažas, reikia būti išėjus stiprią mokyklą. Nėra taip, kad atsirado užsakymas ir darai pasipaišęs. Iš tiesų tai viso gyvenimo tema.
Suvaldyti žirgą, suvaldyti raitelį net Dailės institutas ir akademija nesiimdavo, tokių įgūdžių iki šiol nesuteikia.
Štai ir kurdama „Stumbrą“ pati viską išmokau: važinėjau po zoologijos sodus, Ramygalos stumbryną ir Belovežo girią, dariau eskizus, stengdamasi perteikti gyvūno anatomiją, emociją, proporcijas, padaryti vientisą kompoziciją. Suvokiau ir prasiveržiau.
Be mokyklos nieko nepadarysi. Kodėl rusai savo bene garsiausiam carui Petrui I įamžinti kvietėsi prancūzų skulptorių E.M.Falconet? Paprasčiausiai neturėjo tokio lygio skulptorių. Jie suprato: jei nori aukšto meninio lygio, ieškok menininko, kuris galėtų jį pasiekti.
Mes visi labai mylime Vytį, bet niekas nemoko, kaip jį įkūnyti metale, granite ar kitoje medžiagoje.
– Vadinasi, turime sutikti su istoriko Alfredo Bumblausko teiginiu, kad lietuvių menininkai nesugeba sukurti žirgo?
– Aš žinau, kad galiu sukurti žirgą, ant kurio pasodinčiau Gražiną. Žinau, kiek pastangų tai kainuoja.
Bijojo kaip velnias kryžiaus
– Gal XX a. antrojoje pusėje žirgas jau nebebuvo aktualus, kad ir sovietiniais laikais skulptoriai jo nesiėmė?
– Žirgo tema visada aktuali, juo galima labai daug pasakyti. Tai ne tik valdovo ženklas. Žirgas susijęs ir su gyvenimo džiaugsmu, proveržiu, žmogaus ir gamtos santarve. Tema begalinė.
O sovietmečiu raitelis ant žirgo buvo užkeiktas dalykas, nes iš karto asocijavosi su Vyčiu.
Sovietinėse respublikose, kurių valdžia mažiau drebino kinkas, kurių visuomenė jautė žirgo poreikį, pastatė raitelių skulptūras net ir tuo metu.
Man ypač įspūdinga Jervando Kočaro sukurta armėnų liaudies epo herojaus Dovydo Sasuniečio skulptūra Jerevano centre. 1959 metais pastatytas 12,5 m. aukščio varinis raitelis ant bazalto uolos primena pačias armėnų tautos ištakas.
Gruzinai 1967 m. pastatė Elgudžos Amašukelio paminklą Gruzijos įkūrėjui karaliui Vachtangui I Gorgasalui. Ant Metecho uolos prie Kuros upės Tbilisyje stūksantis didingas paminklas – iki šiol Gruzijos vizitinė kortelė.
Lietuvoje su didžiausia baime buvo žiūrima į menkiausią nacionalinės temos, tuo labiau – žirgo, užuominą, ar tai būtų Emilija Pliaterytė, ar kiti to meto žmonės, kurie galėjo būti įamžinti.
Net „Stumbro“ darymas man truko dešimt metų pragaro – vis susidurdavau su staiga užklumpančiomis kliūtimis, aukštosios ideologinės ir vykdomosios valdininkijos baimėmis ir draudimais: tris kartus buvo atšauktas užsakymas, keturiskart pakeista skulptūros vieta, keičiami architektai.
Bundanti tauta sutrypė Gražiną
– 1973 metais sukūrėte „Gražiną“, įkvėptą Adomo Mickevičiaus poemos. Esate sakiusi, kad „Gražinoje“ įžvelgėte tą besąlygiškos laisvės ugnį, kuri sušvinta visais laikais, kiek tik atmena lietuvių tautos istorija, tamsiausiais ir tragiškiausiais tautai momentais.
Kurti laisvės alegoriją 1973-iaisiais, praėjus metams po Kauno įvykių ir Romo Kalantos žūties, ko gero, buvo ne palankiausias metas?
– Sukūriau „Gražiną“, bet sustojau pusiaukelėje. Sovietmečiu jos bijojo, vėliau išdrįso tik tuometis Birštono vykdomojo komiteto pirmininkas Antanas Zenkevičius ir kurorto vyriausiasis architektas.
Darbo modelis jau buvo padarytas, rasta pinigų bronzos liedinimui finansuoti. Bet paminklo parengimo darbai sutapo su nepriklausomybės atkūrimu, buvę vadovai pradėti terorizuoti – girdi, viskas, ką jie darė, blogai. Į tą taikinį pateko ir „Gražina“.
Girdi, kodėl Birštone turėtų stovėti A.Mickevičiaus apdainuota Gražina? Ji susijusi su Lyda ir Naugarduku, tegul ir stato baltarusiai. O jie norėtų Vytauto arba Birutės paminklo – mat „Birute“ vadinamas vienas tenykštis mineralinis vanduo.
„Gražina“ atsidūrė Seime – ten buvo surengta paroda. Po jos pasiteiravau, ar negalėčiau kelias savaites skulptūros palaikyti, kol rasiu, kur ją padėti. Jie pamąstė ir pasisiūlė įsigyti, kai Seimas šiek tiek praturtės. Man atrodė tai nerealu, bet praėjo dveji metai ir Seimas darbą įsigijo.
Architektas Jūras Balkevičius suprojektavo vietą Seimo rūmų pagrindiniame kieme ant laiptų, ten ji tebestovi. Bet tai tik darbo modelis, neišlietas iš bronzos.
Taigi bundanti tauta sutrypė Birštone mano „Gražiną“. O kai A.Zenkevičius jau nepriklausomybės laikais tapo meru, jo pastangomis Birštone buvo pastatytas Gedimino Jokūbonio sukurtas Vytauto Didžiojo paminklas.
– Kaip vertinate vis nesiliaujančius užmojus Lukiškių aikštėje pastatyti Vytį?
– Gali būti ir Vytis, tačiau turi būti kokybė. Kol kas jos nemačiau.
Nuotaika – daug žadanti
Iki šiol bene geriausias bronzinis raitelis Lietuvoje – skulptoriaus Gedimino Karaliaus 1975 metais sukurtas „Rytas“ Vilniaus Lazdynų rajone.
„Tyliojo modernizmo“ epochos atstovas G.Karalius rado pusiausvyrą tarp to, kas tuo metu buvo oficialiai priimtina ir ką autorius nori pasakyti.
Skulptoriui „Rytas“ buvo tarsi istorinio įvaizdžio tąsa ir savęs susiejimas su gentimi, tauta, tačiau vaizdavo ne Vytį, o tuometę Lietuvos būseną.
Žirgo judesys ekspresyvus, o faktūra – su nuospaudomis, nelygumais, gumbais, žaizdomis. Ne galva, o kaukolė. Bet pirmo įspūdžio – polėkio užteko, kad būtų galima pridengti jo sumanymą. Siluetu ir povyza jis tikrai džiaugsmingas – daug žadančio rytmečio nuotaikos.
Kunigaikštis visus globoja
Vilniaus Katedros aikštėje nuo 1992 metų stovi išeivijos skulptoriaus Vytauto Kašubos skulptūra „Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas“.
Humanitarinių mokslų daktaras R.Čičelis šią skulptūrą taip interpretuoja: „XIV amžius šiame darbe sušvyti kaip toks, kuriame buvo klojami pamatai Vilniui ir Lietuvai, pasiruošusiems kitamanystei. Skulptūros dalis, įkūnijanti kunigaikštį, sukurta taip, kad personažas laiko beveik nuleistą kardą, palinkęs į priekį, o žirgas kukliai žengia už istorinio veikėjo.
Taigi Katedros aikštėje Vilniuje pastatyta skulptūra tiesiogiai rodo LDK istorijos, kurią romane „Vilniaus pokeris“ kritikavo ir rašytojas Ričardas Gavelis, nuvainikavimą tradicine prasme ir iškėlimą bei pagarbą šiuolaikiniu požiūriu.
Skulptūroje Gediminas atsisako agresijos ir palinkęs į priekį globoja kiekvieną, kuris Vilnių ir LDK pasirinko kaip savo gyvenamąją valstybę. Nukariavimai V.Kašubos darbe nesureikšminami ir paliekami už kūrinio ribų.
Toks skulptoriaus požiūris į istoriją padiktuotas ir humanitarikos raidos tendencijų XX amžiuje, ir Jungtinių Amerikos Valstijų, kuriose praleido savo egzilio metus, pavyzdžio.
Juk Gedimino Lietuva labai primena šiuolaikinę JAV valstybę, kurioje svarbiausias siekis ir tikslas, nors ir tendencijoms svyruojant, išlieka atvirumas visoms kultūroms ir civilizacijoms. V.Kašubos Gediminas – tai XIV amžiaus Lietuva, vertybėmis labai panaši į JAV tikrovę po šešių šimtmečių.“
Sugrįžo į medžioklės plotus
1998 metais Birštone pastatytas G.Jokūbonio paminklas „Vytautas Didysis“ (architektas – Vytautas Čekanauskas) iš šviesiai rausvo granito.Skulpto rius įgyvendino daugelio birštoniečių mintis – „grąžinti“ Vytautą su žirgu į jo medžioklės vietas.
Menininkas nukalė Vytautą tarsi suaugusį su žirgu, taip pabrėždamas Vytautą kaip karingą ir žygių ištroškusį žmogų. Skulptūrai granitas buvo atvežtas iš Vytauto laikų Lietuvos žemių – Ukrainos.
Paminklo statybai buvo pasiūlytos kelios vietos, tačiau G.Jokūboniui tinkamiausias pasirodė parkas, pavadintas Vytauto vardu, esantis tarp Vytauto kalno ir Nemuno krantinės.
G.Jokūbonio skulptūroms būdinga vidinė ramybė, orumas, būtent šiuos bruožus galima įžvelgti ir „Vytauto Didžiojo“ skulptūroje, kuri tarsi byloja kunigaikščio gėrėjimąsi ramiu Birštono kurortu.
Simbolizuoja skrydį į ateitį
Marijampolės centrinėje Jono Basanavičiaus aikštėje 2009 metų rugsėjį buvo atidengtas paminklas „Tautai ir kalbai. Lietuvos vardo 1000-mečiui paminėti“. Jo autorius – marijampolietis skulptorius K.Balčiūnas.
Būtent 2009 metais sukako tūkstantis metų nuo to laiko, kai Lietuvos vardas pirmą kartą buvo paminėtas rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose – Kvedlinburgo analuose. Originaliu 19 metrų aukščio meniniu statiniu siekta įprasminti krašto žmonių ir visų lietuvių tautinės savimonės ir kalbos gaivintojų bei puoselėtojų indėlį į gimtosios kalbos, kultūros ir tautiškumo išsaugojimą.
„Nuo keturkampio pagrindo – o keturi kampai simbolizuoja keturis Lietuvos etninius regionus – kyla sraigtinė aukšta kolona, simbolizuojanti tautos kelią, veržimąsi į išlikimą. Ant kolonos viršaus – su ietimi rankoje raitelis ant žirgo. Žirgas simbolizuoja tautos veržlumą ir jos skrydį į ateitį. Žirgas su raiteliu vaizduojami skriejantys, lekiantys.
Jaunuolis ant žirgo – tai atvira, laisva tauta, kuri savo rankose laiko pasaulio svertą – ietį – tautos kovos, žodžio ir išlikimo simbolį“, – taip savo kūrinį apibūdino jo kūrėjas K.Balčiūnas.
Duoda peno menininkų fantazijai
Pasaulio mene galima rasti įvairiausių arklio, žirgo, raitelio interpretacijų. Tarp jų – ir keliančių šypseną, baimę, šokiruojančių.
* * *
Viena Čekijos sostinės Prahos įžymybių – skulptoriaus Davido Černy „Padvėsęs žirgas“ prekybos centre „Lucerna“. Tai vieno labiausiai Čekijoje gerbiamų šventųjų – šv.Vaclovo – skulptūros, stovinčios netoli esančioje to paties pavadinimo aikštėje, parodija.
Nudvėsęs žirgas pakabintas už kojų, iš prasižiojusių nasrų nukaręs liežuvis, o šventasis oriai sėdi ant jo pilvo lyg niekur nieko.
Subtilus humoras, politinė ir socialinė satyra, provokacija ir neeilinis autoriaus talentas susipina šiame kūrinyje.
* * *
Jungtinėse Amerikos Valstijose, netoli Denverio oro uosto, nuo 1992 m. stovi Luiso Jimenezo skulptūra „Žydrasis mustangas“, kurį vietos gyventojai vadina „Žydruoju mirties eržilu“, „Šėtono žirgu“ ar tiesiog „Bliuciferiu“. Užtenka pažvelgti į skulptūrą, kad suprastum, iš kur radosi jos pravardės.
Teoriškai tai piestu stovintis prunkščiantis anatomiškai taisyklingas arklys, bet pažvelgęs į jo švytinčias raudonas akis, supranti, kad tai šėtono žirgas, Apokalipsės – vienos eniausių Naujojo testamento knygų, kurioje pranašaujama pasaulio pabaiga, paskutinis teismas, – žirgas.
Net savo kūrėjui statula atnešė nelaimę – L.Jimenezas beveik 10 metrų aukštyje tobulino 4100 kg skulptūrą, kai jos fragmentas atitrūko ir krisdamas užmušė menininką.
* * *
Italų menininkas Maurizio Cattelanas – vienas pagrindinių šiuolaikinio meno ramybės drumstėjų. Jo kūriniai griauna visus grožio suvokimo standartus, siekia šokiruoti žiūrovus, keisti jų supratimą, kas yra menas ir koks jis turi būti.
Savotiškai M.Cattelanas traktuoja arklio figūrą. Šiuolaikinio meno provokatorius paprastai naudoja gyvūno iškamšas. Instaliacija „Baladė apie Trockį“ „Sotheby's“ aukcione Niujorke parduota už 2 mln. 140 tūkst. dolerių.
Šiuo darbu gedima dėl tarptautinio darbininkų ir komunistinio judėjimo veikėjo, marksizmo teoretiko, sovietinio politiko Levo Trockio mirties ir – svarbiausia – jo idealų žlugimo.
Arklio iškamša, kabanti ore, tarsi iliustruoja būsenos neapibrėžtumą, pasak autoriaus, „užšaldytą energiją“. Galingas gyvūnas patekęs į beviltišką padėtį, tarsi įstrigęs tarp dviejų pasaulių. Galbūt, autoriaus nuomone, ši absurdiška kompozicija simbolizuoja prieštaravimą tarp misijos ir aplinkybių diktato. Tai – užuomina į L.Trockio idėjas.
