Visą šią savaitę bus rengiamos meninės dirbtuvės, skaitomos paskaitos, vyks parodų atidarymai, menininkų prisistatymai, knygų pardavimai ir aptarimai, fotoateljė po atviru dangumi, naktinės projekcijos Nidos viešosiose erdvėse. Ypač laukiami neformalūs susitikimai su seminaro lektoriais ir svečiais tęstiniame renginyje „Nida off 2018“.
Taip pat kartu su Neringos kultūros ir turizmo centru vėl rengiamas konkursas „Fotografuojame Nidoje“. Fotomenininkui, atskleidžiančiam pajūrio tematiką, bus įteikta Neringos miesto Mero premija.
Tradiciniu tampa šios savivaldybės sprendimas taip įvertinti fotografus ir atsidėkoti jiems už ilgalaikį bendradarbiavimą bei nuoseklų unikalaus krašto garsinimą.
* * *
Kai pajudėjome iš Vilniaus geležinkelio stoties, atmintyje aidėjo Duke‘o Ellingtono (1900–1971) džazo klasika „Take the A train“ („Sėsk į traukinį A“). Užpernai vėl teko lankytis Niujorke ir važiuoti po žeme, kur gimė ta melodija. Ją 1939 metais sukomponavo jaunas nežinomas Pitsburgo muzikantas Billy‘s Strayhorn‘as.
Jį pasikvietė į savo orkestrą D. Ellingtonas, nusiuntė pinigų kelionei į Niujorką ir parašė, kad pasiekti jo namus galima važiuojant požeminiu traukiniu A. Tas nurodymas įkvėpė jaunąjį kompozitorių sukurti melodiją, tebeaidinčią ir šiandien visame pasaulyje.
Dabar ji niūniavosi, analogiškai tariant, kai riedėjome traukiniu K, tai yra – į Klaipėdą. Nebeįmanoma nuo studijų Vilniaus universitete suskaičiuoti, kiek kartų pirmyn–atgal dardėta šiuo geležiniu keliu. Dar tais laikais, kai važiuoti kietame plackartiniame vagone tekdavo kiaurą naktį, kartais net negavus vietos prigulti. Tačiau šiandien mūsų kelionės tikslas – anaiptol ne Klaipėda. Dar turėjome persikelti į Smiltynę, o po to – nukakti iki Nidos. Ten vėl ima šurmuliuoti ir marguoti savaitinė optinio meno akademija – Nidos kasmetinis tarptautinis fotografų seminaras. Jau 41-asis.
Toji Strayhorno-Ellingtono melodija nepabaigiamose klajonėse po Ameriką lydėjo nenuoramą rašytoją Jacką Kerouacką (1922–1969), kurio romano „Kelyje“ pavadinimas tinka ir Lietuvos fotografijos keliui. Jo pradžia Verkių dvare sutapo su šviesoraščio išradimo oficialiu paskelbimu Prancūzijos mokslų akademijoje 1839 metais, taigi lygiai prieš šimtmetį iki garsiosios melodijos. Tas kelias tęsiasi iki šiol ir drieksis po mūsų. Jame būta įvairių etapų, sutampančių su visuomenės ir technikos raida. Pastaroji ypač įdomi – nuo šviesai mažai jautrių dagerotipo vienetinių plokštelių iki multimilijoninių skaitmeninių laikmenų, kai nebereikia jokios šlapios chemijos.
Vaizduojamojo meno prasminio ir techninio nuolatinio vyksmo tema šviežius įspūdžius vežamės į Nidą iš Vilniuje Prospekto galerijoje tebekabančios parodos „3Dvs2D“ (plačiau išsireiškiant, tai erdvinio trijų matavimų vaizdo priešpastatymas plokštuminiam dviejų matavimų vaizdui).
Pasak parodos kuratoriaus Gyčio Skudžinsko, apie pasaulio atvaizdavimo, suvokimo ir apibūdinimo istoriją galima kalbėti kaip apie nesibaigiančią dvimatės ir trimatės sąrangų kovą. Panašiai, kaip nuo Antikos laikų trukusį disputą – Žemė apvali ar plokščia, kol Mikalojus Kopernikas planetą ne tik suapvalino, bet ir pasiuntė skrieti aplink Saulę. Parodoje dalyvauja vaizduojamojo meno kūrėjai: Danas Aleksa, Arūnas Gudaitis, Aistė Kisarauskaitė, Arūnas Kulikauskas, Vytautas Kumža ir Eduardo Leon‘as, Tomas Martišauskis, Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys, Gytis Skudžinskas, Gintautas Trimakas.
Patogiai murksodami ekspreso minkštasuolyje, planšetinio kompiuterio ekrane per wi-fi bevielį ryšį matome ir „pasisaviname“, pasak vienos išmoningos menotyrininkės, pernykščio seminaro vaizdus bei šiemetinio programą. Ji prasideda meninių dirbtuvių trijų vedėjų – suomės Elinos Brotherus, vilniečio Gintaro Trimako ir italės Valentinos Abenavoli – pristatymais.
Vos nuvykę Nidon, pirmiausia patrauksime į Vilniaus dailės akademijos (VDA) Nidos meno kolonijos paviljoną. Ten pirmasis meistriškumo pamoką pradėjo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Gintautas Trimakas. Kaip primena seminaro programinis bukletas, kūrybingas fotografas, konceptualus menininkas, fotografijos tyrinėtojas bei eksperimentatorius G. Trimakas yra atgaivinęs senąsias fotografijos technologijas ir pavertęs tai reikšmingu judėjimu. Jis fotografavimą įprasmina kaip meninę bei socialinę akciją.
Pasiekę Nidą, visada laikomės tradicijos: kylame į Parnidžio kopą su Saulės laikrodžiu. Nuo ten galima iš vieno taško apžvelgti ir Kuršių marias, ir Baltijos jūrą. Kopdami pakeliui sutinkame visam pasauliui žinomą žmogų. Tiesa, jau bronzinį, sukurtą klaipėdiečio menininko Klaudijaus Pūdymo.
Skulptūroje „Prieš vėją“ pavaizduotas palinkęs žengiantis Jean‘as Paul‘is Sartre‘as (1905 – 1980). Tai antra skulptūra pasaulyje pagal tą pačią Antano Sutkaus 1965 metų fotografiją (pirmoji – prie Prancūzijos nacionalinės bibliotekos Paryžiuje). Drąsaus ir užsispyrusio būta žmogaus, dažnai ėjusio prieš vėją – fizinį ir ideologinį. Ypač, kai J. P. Sartre‘as atsisakė 1964 metais skirtos Nobelio literatūrinės premijos, norėdamas likti visiškai laisvas ir neįsipareigojęs.
Skulptūra atkartoja vieno žymiausių XX amžiaus filosofo egzistencialisto nuotaikas Neringoje, kuomet 1965-ųjų liepą jis čia lankėsi kartu su rašytoja Simone de Beauvoir. Šias nuotaikas tuomet užfiksavo juos lydėjęs jaunas 26 metų fotomenininkas Antanas Sutkus.
Neringos kopomis einančio, su smėliu ir vėju kovojančio žmogaus įvaizdis tapo neatsiejama, pasaulyje atpažįstama, paties J. P. Sartre‘o atminimo dalimi, lydinti šio mąstytojo kūrybą ar tekstus apie jį. Šis fotografinis ir skuklptūrinis įvaizdis, gimęs Neringos kopose, tikrai prisidės prie Neringos kurorto populiarėjimo tarp Prancūzijos piliečių bei kitų rašytojo gerbėjų.
Kaip skaičiuoja Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“, Neringoje jau pastebima gausėjant prancūzų turistų, tad ši skulptūra pretenduoja tapti patraukliu jų lankymosi kurorte akcentu. Prasmingai simboliška fotomenininkų seminarui, kai ne skulptūra įkvepia fotografiją, o šviesoraščio kūrinys tampa skulptūrinio portreto priežastimi.
