Per trumpą viešnagės pas netoli Leipalingio gyvenančius tėvus Vytautą ir Ireną laiką Rolandas kasmet nuveikia neįtikinamai daug darbų – rengia spektaklius vaikų namuose gyvenantiems mažyliams, pristato savo sukurtas knygeles, dalyvauja įvairiuose renginiuose.
Šiemet iš Druskininkų krašto kilęs talentingas menininkas spėjo pagražinti ir Vilniaus Santaros klinikos Vaikų ligų skyriaus aplinką.
– Kiekvienas jūsų grįžimas į Lietuvą – nauji, įdomūs projektai, šilti susitikimai, geri darbai, viešnagės vaikų namuose, dovanojamos nepaprastai gražios R.Dabruko sukurtos ir iliustruotos istorijos, šiemet – dar ir maisto mandalų kūrimas... Kodėl jūsų atostogos Lietuvoje būna būtent tokios?
– Man visada norisi sukurti šventę kitiems. Toks esu. Ko gero, meilę žmonėms man įskiepijo tėveliai. Taigi kaskart, grįžus į Lietuvą, į Druskininkus, norisi kuo nors nustebinti ne tik man brangius artimuosius, bet ir visai nepažįstamus žmones.
Šį kartą išleidau dvi naujas spalvinimo ir edukacijos knygeles „Gandrytė Ora“ ir „Varliukas Tutis“ su lavinamosiomis užduotimis lietuvių ir anglų kalbomis. Džiaugiuosi, kad prie šių po 32 puslapius turinčių knygelių išleidimo projekto prisidėjo organizacija „Lietuvos dukterys“. Ačiū joms, nes vienam išleisti tokius leidinius būtų buvę sudėtinga.
Užtat dabar galiu šias knygeles dovanoti vaikams, ypač smagu jomis pradžiuginti vaikų namų gyventojus.
O dovanoti aš labai mėgstu. Tuo mane užkrėtė mano mamytė ir tėvelis, kuriems taip pat patinka dovanoti, dalytis.
Kaip ir kasmet, Lietuvos vaikams dovanojau spektaklius, sukurtus savo knygelių motyvais.
Dar yra maisto mandalų kūrimas. Man visada imponavo sveika mityba, grožis, estetika, harmonija. Visa tai stengiuosi perteikti ir lėkštėje. Tikiu energijomis: jeigu sudėsi visas geras emocijas, šypsenas ir džiaugsmą į savo maistą, tuomet tai, ką suvalgysi, suteiks geros energijos.
Estetiškai patiektas maistas – maisto mandalos – man suteikia džiaugsmo. Maisto mandala atsiranda maždaug per valandą. Atsikeliu, pasisveikinu su saule. Rytas prasideda virtuvėje, skambant muzikai. Kuriu maisto mandalas, kurios kasryt būna vis kitokios. Nuo daugelio dalykų tai priklauso. Kartais net susapnuoju savo mandalų idėjas. Ačiū Los Andžele mane supantiems angelams!
Beje, man atrodo, kad aš tik išlaisvinu idėjas. Kaip, pavyzdžiui, skulptorius iš akmens išlaisvina skulptūrą. Juk ir iš paprasčiausios daržovės galima sukurti ką nors gražaus – mėlynę derinti su braške, cukiniją „suvesti“ su obuoliu... Ir jie visi tarpusavyje gražiai „bendrauja“... Visa tai dėliodamas, paprasčiausiai medituoju.
Man viskas įdomu. Kai pradėjau kurti mandalas, ėmiau gilintis, ką vienas ar kitas dalykas, simbolis reiškia. Ieškojau literatūros, informacijos internete. Grįžęs į Lietuvą visada prisiperku įvairių knygų, jų prisikraunu pilną lagaminą. Dar vienas lagaminas būna pilnas mano knygų, kitas – kostiumų spektakliams... Aš visada keliauju su keliais lagaminais...
– Šiemet per atostogas taip pat džiuginote tautiečius susitikimais, spektakliais, knygelėmis...
– Ir šiemet rengiau spektaklius, bet buvo ir dar vienas projektas. Sugalvojau vaikų ligoninėje išpiešti sienas. Norėjau vaikams praskaidrinti dienas, kad jiems būtų smagiau, kad jie pasveiktų greičiau.
Esu įsitikinęs, kad menas iš tikrųjų gydo. Jeigu matysi gražius dalykus, pats pieši ar spalvinsi, tikrai jausiesi sveikesnis. Graži, meniška aplinka gydo, ramina.
Net dirbdamas JAV su savo studentais sulaukiu padėkų, kad per pratybas jie sužino ne tik naujų dalykų, bet ir pasikrauna teigiamos energijos, nusiramina. Ir man dėl to smagu. Visuomet stengiuosi jiems pasakyti ką nors gera, pagirti, įvertinti, tik po to patarti, ką studentas galėtų padaryti dar geriau. Man viskas išeina kažkaip natūraliai.
Esu tikras, kad neigiamas požiūris, nuolat girdimas žodis „ne“ ar įvertinimas „blogai“ priverčia žmogų susigūžti ir užsidaryti savo kiaute.
Pats turėjau labai gerų mokytojų. Pirmieji mokytojai man buvo tėvai. Vėliau mane mokė labai talentingi mokytojai ir Druskininkuose, ir tuomečiame Šiaulių pedagoginiame institute, ir pradėjus dirbti. Esu dėkingas likimui, kuris suteikė galimybę susipažinti su tais šviesiais žmonėmis.
– Per atostogas darėte vien gerus darbus...
– Kai daug darai, tuomet ir pavyksta padaryti daugiau. Labai smagu, kad prieš pat grįžimą į JAV pavyko įgyvendinti projektą ir linksmais piešiniais papuošti Santaros ligoninės vaikų ligų skyrių. Buvo šiltų susitikimų vaikų namuose. Likimas man padovanoja neįtikėtinai malonių pažinčių su bendraminčiais.
Pavyzdžiui, šią vasarą Radviliškyje susipažinau su vaikų rašytoja Neringa Tik, kuri sutiko prisidėti prie mano projekto. Kartu susitikome su vaikais, jie buvo labai laimingi. Užplūdo labai geros emocijos.
Šiemet susipažinau ir su išmaniųjų knygučių kūrėja Vilma Butkuviene, muzikantu, bardu Romu Naidzinavičiumi. Taigi su šiais dviem nuostabiais ir labai talentingais žmonėmis mes lankėmės vaikų namuose Kaune. Manau, kad vaikams suteikėme trigubą džiaugsmą – padovanojome sukurtų spalvinimo knygelių, Romas pagrojo ir padainavo savo kūrybos dainų, o Vilma pristatė ir leido pažaisti su jos siūtomis knygelėmis. Buvo nuostabi šventė!
Susipažinau su dar vienu išskirtiniu žmogumi – Ieva Lipkevičiene, repuojančia poete, penkių nuostabių vaikų mama, kuri su vyru augina juodųjų serbentu plantacijas Vilkaviškio rajone. Ir rašo nuostabią poeziją!
Taigi ši vasara man padovanojo pažintis su tokiais žmonėmis, kad ohoho! Išskirtinė vasara!
– Kasmet stengiatės nudžiuginti ir Druskininkų krašto žmones. Ir šiemet dalyvavote keliuose renginiuose mieste ir apylinkėse.
– Man svarbios mano šaknys, vieta, kurioje gimiau ir užaugau. Man čia žmonės savi. Regis, visi iki skausmo pažįstami. Negaliu praeiti, nepasisveikinęs. Džiaugiuosi kiekvienu savo kraštiečiu. Ir man smagu, jei mano veikla, susitikimai jiems teikia džiaugsmo.
Šiemet Socialinių paslaugų centre druskininkiečius kviečiau sukurti savo mandalą iš sveiko maisto. Tokią pat akciją surengiau ir Viečiūnuose per Druskininkų krašto bendruomenių šventę.
Man tikrai atrodo, kad Druskininkų aplinka veikia kažkaip ypatingai. Gal tikrai tos mineralinių vandenų druskos suteikia stiprybės? Gal Dzūkijos miškai, grynas oras?
Iš tikrųjų turime būti dėkingi, kad čia gyvename. Geriame švarų vandenį. Juk sakoma, kad vanduo yra gyvas – kokį vandenį gersi, taip ir jausiesi... Gal dėl to vandens druskininkiečiai man atrodo tokie geri. Tarsi eina gatve ir medituoja.
– Jūsų kūryba spinduliuoja gerą nuotaiką, optimizmą. Iš kur tiek pozityvo, kurį dalijate, skleidžiate?
– Man tiesiog gera gyventi. Gyvenimo kelyje sutinku nuostabiausių žmonių – ir Lietuvoje, ir užsienyje. Mano manymu, jeigu nesiskųsi, atkakliai dirbsi, visko pasieksi.
Man niekada netrūko veiklos, stengiausi išmėginti įvairias sritis – šokius, maisto ruošimą, meną... Tiesa, visuomet svarbiausia išlieka kūrybinis procesas. Kai įsisuki į kūrybinių darbų sūkurį, ten ir sukiesi.
Esu dėkingas savo Mūzoms, kurios nepaleidžia ir įkvepia. Įkvepia ir Los Andželo, kuriame dabar gyvenu, ir Lietuvos aplinka. Man visur gražu!
Dabar – technologijų metas, gali daryti, ką tik nori, viskas pasiekiama! Gali visur keliauti, kada panorėjęs. Galimybių laikas! Mes gyvename tokiu laikotarpiu, kai viskas įmanoma ir daug kas priklauso nuo paties žmogaus noro ir nusiteikimo.
– Kokį įspūdį jums palieka Druskininkai?
– Pastebiu, kaip keičiasi Druskininkai. Gatvės, pastatai. Druskininkai visada buvo žydintis kurortas, bet dabar ypač stebina gėlynais.
Didžiausią įspūdį Druskininkai paliko, kai į gimtinę grįžau po septynerių metų pertraukos – 2008-aisiais. Viskas buvo labai pasikeitę, vos pažinau! Dabar tokių akivaizdžių pokyčių mažiau.
Druskininkuose man tiesiog labai gražu. Beje, malonu, kad gražinasi ir kiti Lietuvos miestai ir miesteliai, atnaujinami dvarai.
Aš visada labai pasiilgstu gamtos, man norisi pabūti jos apsuptyje. Amerikoje basas bėgioju po kalnus, čia mėgaujuosi Druskininkų krašto žaluma. Žiūri į žalią mišką ir, regis, sveiksti akyse!
– Šiemet jums teko dalyvauti ir Lietuvos dainų šventėje, kuri buvo skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.
– Tik atvykęs į Lietuvą patekau į Dainų šventės Šokių dieną. Man tai – viena gražiausių šalies švenčių, suburianti viso pasaulio lietuvius šokiui ir dainai. Dalyvaujant šioje šventėje apima ypatingas džiugesys.
– Kokis planus kuriate kitiems metams?
– Mane susirado viena JAV gyvenanti lietuvių kilmės rašytoja Aušrinė Širvinskienė iš Ohajaus, kuri sakė svajojusi, kad būtent aš iliustruočiau jos knygas. Perskaičiau jos sukurtą istoriją, ji mane labai sujaudino, palietė, taigi iškart imsiuosi šios knygos iliustracijų.
– Kokia būtų jūsų pagrindinė žinutė kraštiečiams?
– Daugiau pozityvumo! Džiaukitės kiekviena nauja diena, vertinkite, kad gyvenate labai gražioje aplinkoje. Daugiau optimizmo. Ir labai noriu visus pamatyti kitąmet!
