Palangos Antano Mončio muziejuje atidaryta I.Likšaitės įspūdingų siuvinėtų meno darbų paroda sukėlė publikos susidomėjimą.
Per parodos atidarymą iš toliau pažvelgę į įvairius grafikos darbus, peizažus ir realistinių fotografijų imitacijas žmonės prieidavo prie pat kūrinio. Vietoj potėpių teptuku išvydę adatos su siūlais dygsnius nepatikliai juos dar paliesdavo pirštais.
Po to atsitraukę atokiau į kūrinius žiūrėdavo iš įvairių kampų, nes besikartojančių dygsnių sekos, priklausomai nuo žiūrėtojo padėties, kūrė judančio vaizdo efektą.
Įvairių savo kūrybos laikotarpių darbus pristačiusi Berlyne gyvenanti buvusi palangiškė I.Likšaitė iš žiūrovų dažniausiai sulaukia klausimo, kaip ji tai padaro.
„Iš pradžių visi paveikslai buvo kuriami elementaria elektrine siuvamąja mašina, kuri tapo vienu šios parodos eksponatų. Dabar siuvinėju skaitmeniniu būdu: kompiuteriu sukuriu norimą vaizdą, o speciali kompiuterizuota siuvamoji mašina jį atkuria dygsniais.
Tiesa, ši mašina siuvinėja mažame formate, tad man reikia juos sujungti į vientisą kūrinį, o jį užbaigti, padailinti tenka rankomis“, – kalbėjo menininkė.
Siuvinėti vaizdus palangiškė pradėjo mokydamasi tuomečio Kauno dailės instituto Tekstilės katedroje. Iš pradžių tapyti mėginusi I.Likšaitė sakė laiku supratusi, kad tapyboje aukštumų nepasieks, nes sukurti geriau, negu jau yra sukurta, jai nepavyks.
Tuomet jauna menininkė griebėsi siūlų ir siuvinėdama siuvamąja mašina ėmė kopijuoti nuotraukas, fotoportretus. Sulaukusi įvertinimo ir žiūrovų susižavėjimo savo siuvinėjimo metodu pradėjo kurti grafiką, didesnio formato peizažus.
Tekstilė ilgą laiką buvo suvokiama kaip dekoratyvus taikomasis menas. I.Likšaitė šį supratimą sugriovė pateikusi visiškai nelauktą tekstilės išraiškos būdą – adatos dygsnius panaudojusi kaip teptuko potėpius.
Meninis siuvinėjimas nėra nauja meno rūšis, tačiau I.Likšaitės linijinis siuvinėjimo būdas gana savitas. Šitaip siuvinėjančių kitų menininkių palangiškei dar neteko sutikti.
Savo kūriniams I.Likšaitė dažniausiai naudoja poliesterio arba medvilninius siūlus. Tai nėra pigus kūrybos būdas. Pavyzdžiui, 2 metrų ilgio ir 1,2 metro aukščio banguojančios jūros atvaizdui išsiuvinėti menininkei prireikė net pustrečio kilometro siūlų.
Jau dešimt metų Berlyne gyvenanti I.Likšaitė yra pripažinta užsienyje. Ji jau dalyvavo parodose Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Ispanijoje, Estijoje, Belgijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje.
I.Likšaitė yra pelniusi Londono konkurso „Pfaff Art Embroidery Challenge 07“ didįjį prizą, pirmąjį prizą tarptautinėje tekstilės parodoje „Art of the Stitch“ Birmingame.
I.Likšaitė pragyvena iš savo kūrybos. Unikalūs lietuvės darbai yra mėgstami Europos meno žinovų ir yra papildę privačias kolekcijas Vokietijoje, Olandijoje.
I.Likšaitės darbų yra įsigijęs ir Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus.
