„Einame Basanavičiaus pasižiūrėti“, – tarpusavyje šnibždėjosi Skulptūros ir vitražo centre kuriantys skulptoriai, tapytojai, juvelyrai. Mat kitomis dienomis G.Piekuro dirbtuvės durys užvertos ir jiems.
„Menininkai neatsparūs kritikai“, – šyptelėjo Vilniaus skulptūros sekcijos pirmininkė Aušra Jasiukevičiūtė ir pridūrė – neretai ta kritika būna nepelnyta.
Skaudžių žodžių lavina ant G.Piekuro pasipylė po to, kai skulptūros tarpinį modelį vasarį parodė skulptoriams, architektams ir miesto vadovams.
Tiesa, jam kliuvo ne vieninteliam: prisiminkime, kokiais žodžiais buvo išvadintas skulptorius Arūnas Sakalauskas, kurio sukurto „Laisvės kario“ paminklo Vilniuje taip ir nepavyko pastatyti. Apskritai kiekvienas kūrėjų sumanymas sostinėje pasitinkamas pikčiausiais žodžiais. Tuo ji skiriasi nuo kitų miestų.
Domėjosi kostiumo dizainu
2,7 metro aukščio J.Basanavičiaus skulptūra atsirado ne itin jaukioje Vilniaus vietoje.
Dariaus ir Girėno gatvėje, šalia sandėlių, logistikos įmonių, prie kurių nuolat nusidriekusios vilkikų eilės, prie oro uosto ir čigonų taboro.
Šiuo metu G.Piekuro dirbtuvėje jau mažiau J.Basanavičiaus nuotraukų, knygų apie vieną iškiliausių Lietuvos asmenybių.
Skulptoriui teko rinkti medžiagą ne tik apie šį visuomenės veikėją, jo išvaizdą jaunystėje, brandos metais.
G.Piekuro planšetinis kompiuteris buvo pilnas to laikotarpio vyrų aprangos detalių fotografijų.
Skulptorius konsultavosi su kostiumo dizaino istorikais, kad neliktų jokių netikslumų.
„Aš ir dabar mano geriausias draugas Basanavičius“, – prieš pusmetį tarstelėjo G.Piekuras.
Užkliuvo net balta spalva
Prieš pusę metų menininkams ir sostinės vadovams G.Piekuras parodė devintą skulptūros modelį. Jis buvo tarpinis.
Tada skulptorius neslėpė, kad jis dar apie tris mėnesius bus tobulinamas.
Jis nebekopijavo pirminio eskizo, skulptūros modelis tapo savarankiškas.
Tačiau paaiškinimų visuomenė, atrodo, neišgirdo. Ir pasipylė kritika ne tik iš vilniečių, bet ir profesionalių kūrėjų lūpų.
Užkliuvo net balta skulptūros spalva. Nesvarbu, kad tai buvo tik tarpinis specialios drobės ir kitų medžiagų modelis.
Tad dabartinės tvirtesnės formos bronzos spalvos skulptūros G.Piekuras stengiasi neberodyti. Galbūt ir dėl to, kad jai sukurti buvo panaudota autorinė technika, kuri iki tol nenaudota.
Paskutinį kartą į apžiūrą susirinkę meras Remigijus Šimašius, skulptoriai ir architektai pastebėjo, kad modelio stovėsena kiek pakitusi, skulptūra tapo vientisesnė. Iš bronzos skulptūra bus išlieta rugsėjį.
Matys iš aplinkinių gatvių
Praėjusiais metais G.Piekuras ir architektai Gediminas Antanas Sakalis bei Algirdas Rasimavičius skulptūros modelį ir aikštės sutvarkymo projektą pademonstravo Filharmonijoje. Šalia jos paminklas ir stovės.
Ypatingos svarbos istorinėje erdvėje, prieš buvusius Miesto salės rūmus, kuriuose 1905 metais posėdžiavo Didysis Vilniaus Seimas.
Paminklas bus aiškiai matomas iš tolo ateinant greta esančiomis gatvėmis – Didžiosios, Etmonų, Šv.Kazimiero, Aušros Vartų, Subačiaus ir Pasažo skersgatviu. Aplink skulptūrą bus sukurta erdvė, kuri leis žmonėms iš arti apžiūrėti figūros plastinę raišką, gyvai judėti aplink ją.
Skaičiuojama, kad aikštei sutvarkyti prireiks apie 300 tūkstančių eurų.
Konkursas – kaip parodija
„Kvailių komedija“. Taip pašiepiamai buvo pavadintas J.Basanavičiaus paminklo konkursas. A.Jasiukevičiūtė tvirtino, kad jame dalyvavę skulptoriai tapo visuomenės pajuokos objektu – net praėjus 3 mėnesiams niekas nežinojo konkurso rezultatų.
Patys patriarcho paminklo maketai buvo užrakinti Rotušėje, o juos autoriams leista atsiimti tik po kelių mėnesių.
Konkurso rengėjai nusprendė, kad iš 16 projektų net 15 neatitiko sąlygų. Beje, bendrovė Vilniaus vystymo kompanija, rengusi konkursą, paskelbė kitokias sąlygas, nei buvo anksčiau aptarta su kūrėjais.
Vienintelis konkurso sąlygas atitiko skulptoriaus Manto Maziliausko darbas.
M.Maziliauskas buvo nusprendęs bylinėtis, net prašė nemokamos teisinės pagalbos.
G.Piekurą, G.A.Sakalį, A.Rasimavičių ekspertų komisija buvo paskelbusi pirmos vietos laimėtojais paminklo idėjų konkurse, bet po to diskvalifikavo.
Piktų žodžių išgirsta kiekvienas
Kritikos ir net priekabių dėl „Laisvės kario“ (nuotr.) sulaukęs A.Sakalauskas viešai pareiškė: „Nepatinka – nežiūrėkite.“
Labiausiai jį siutino „žinovų“ žodžiai, kuriuos iliustravo pavyzdžiu: „Paguli žmogus ligoninėje – ir jau pusė daktaro.“
Kaune, o ne Vilniuje iškilusį „Laisvės karį“ A.Sakalauskui teko ne kartą perkurti. Veidą – net penkis kartus.
Skulptorius prisipažino, kad pirminis sumanymas buvo karys su ūsais, kaip Arvydo Každailio heraldinis Vytis. Bet vieniems ūsai pasirodė per maži, kitiems – per dideli. Įvairių nuomonių buvo ir dėl barzdos.
Kitas A.Sakalausko kūrinys – Vinco Kudirkos skulptūra – taip pat sulaukė ne vien gražių žodžių. Esą paminklas neproporcingas, kažkam pasirodė viena koja per trumpa.
O Regimanto Midvikio sukurtas ir šįmet sostinėje atidengtas paminklas broliams Petrui, Jonui ir Antanui Vileišiams buvo kritikuojamas dėl stalo proporcijų.
Paminklas broliams Vileišiams buvo sukurtas už privačias lėšas. Po jo atidengimo pasklido kalbų, kad dovanojami paminklai – nebūtinai aukštos meninės vertės, kad Vilnius pernelyg dažnai įsileidžia dovanojamus paminklus.
R.Midvikio karaliaus Mindaugo paminklas buvo peikiamas dėl šaltumo, oficialumo ir neišradingumo. Skulptoriui priekaištauta, kad jis sukurtas iš perdirbto projekto kunigaikščiui Gediminui.
Nors prabėgo jau 25 metai, Vytauto Kašubos kunigaikštis Gediminas Katedros aikštėje iki šiol vadinamas paliegusiu.
2,7
Tiek metrų aukščio yra G.Piekuro sukurta J.Basanavičiaus skulptūra.
