Iš vienos pusės ji atrodo kaip smalsiems žiūrovams atvira tyrimų laboratorija, o iš kitos – kaip žaismingas fizinių ir emocinių patirčių tinklas ar atokvėpio nuo intensyvaus „paplūdinimosi“ erdvė – čia galima mankštinti ir kūną, ir protą.
Kaip sako parodos kuratorius Vytautas Michelkevičius: „Kuršių nerijos peizažas perfor(m)uojamas, Neringoje įvedama fitokratija, parodų salės virsta treniruočių salėmis, atrandama, kad vietinis mentalitetas susiformuoja per nuolatinį darbą specifiniame kraštovaizdyje, o tradicinis dainavimas virsta animalistiniu urzgesiu ir murmesiu.“
Parodos architektai Ona Lozuraitytė ir Petras Išora Nidos meno kolonijos parodų salę performavo ir pavertė industrializuotu Nerijos peizažu, kuris leidžia visiškai nauju būdu patirti kartografuotus geodinaminius kraštovaizdžius, įskaitant kopas ir miškus. Be to, jie dalyvauja parodoje ir kaip tyrėjai, atskleidžiantys Nacionalinio parko sluoksnius bei geografinius paviršius, kuriuos bus galima ne tik pamatyti, bet ir paliesti.
Parodos kūną sudaro metus trukę rezidentų meniniai, architektūriniai ir moksliniai tyrimai, kurie erdvėje išsiskleidžia dar visuomenei nerodytais žemėlapiais bei naujai sukurtais kūriniais.
Parodos kūrimo principas remiasi materialiais semiotiniais tinklais ir prielaida, kad veiksnumą turi visi jos dalyviai: peizažai, augalai, instrumentai, architektūriniai elementai, kūriniai ir žmonės.
Jei visas Kuršių Nerijos nacionalinis parkas yra paroda, tai kaip atrodytų jūsų performansas medžiui ar kerpei? Kiek reikia kartoti tą patį veiksmą, kad taptumėte peizažu arba monumentu? Kaip tai paveiks jūsų mentalitetą?
Kada pasikartojantys veiksmai, reikalingi atlikti darbui, virsta šokiu? Ar kada nors bandėte užlipti ant peizažo ir pamatyti savo tiesioginę įtaką jam? Kaip sulėtėja laikas ir pasikeičia erdvė, žvelgiant iš augalų perspektyvos? Kam išties priklauso veiksnumas šiame susipynusiame gamtos-kultūros tinkle?
Menininkė ir biologijos mokslų daktarė Špela Petrič (Slovėnija) kviečia patirti fitokratiją, kuri pakeis Neringoje veikiančią demokratiją, tai reiškia, kad esame valdomi ne žmonių, o augalų. Jos unikali performatyvi akcija vykusi atidarymo metu pastūmėjo išsinerti iš žmonių (žmonijos) kailio per specialiai sukonstruotus įrankius, iš kurių parodos ekspozicijoje suformuota jos kūrinių instaliacija.
Lina Lapelytė pristato videofilmą, sukurtą iš kamerinio performanso Nidos miške, o menininkų duetas Anna Romanenko ir Björnas Kühnas iš Vokietijos leidžia išbandyti specialius treniruočių instrumentus, kurių dėka galima bent laikinai pakeisti savo mentalitetą.
Parodoje dalyvaujantys menininkai dirba ir yra pripažinti tarptautiniu mastu teatro, muzikos ir performansų, architektūros bei vizualiojo meno srityse.
Lietuvos paviljone 2019 m. Venecijos meno bienalėje VDA Nidos meno kolonija pristatys Linos Lapelytės, Rugilės Barzdžiukaitės bei Vaivos Grainytės operą-performansą „Saulė ir jūra“. Architektai Ona Lozuraitytė ir Petras Išora projektuoja tiltą Seule (P. Korėja).
Paroda veiks iki rugpjūčio 31 d. kasdien, išskyrus pirmadienius, nuo 12 iki 20 val. Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje, E. A. Jonušo g. 3, Nida.
Paroda yra XXII Thomo Manno festivalio dalis. Jos rėmėjai - Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Goethes institutas Lietuvoje, Šiaurės ir Baltijos šalių kultūrinio mobilumo programa
