Vyčio skulptūra, kaip ir dažnas pastarojo meto paminklas Lietuvoje, sujudino ir supriešino visuomenę.
„Dėkojame Kaunui, kad išgelbėjo mūsų puikiąją aikštę nuo arklio!“ – džiaugiasi vilniečiai, jau įsigyvenę į naująsias Lukiškes, besitaškantys su vaikais fontane ar jaukiai įsitaisę sėdmaišiuose skaitykloje po atviru dangumi.
„Mes be Vyčio nenurimsim!“ – skelbia kita dalis gyventojų ir mina įvairių institucijų slenksčius su peticijomis, reikalaujančiomis Vyčio Vilniuje.
Dabar Lukiškių aikštėje numatyta vieta Andriaus Labašausko „Laisvės kalvai“, „Laisvės karys“ surado savo vietą Kaune, tačiau su juo susiję gandai, aistros, pavydo priepuoliai ir nauji atradimai neslūgsta.
Iki šiol skelbta, kad „Laisvės kario“ autorius yra skulptorius, Nacionalinės premijos laureatas Arūnas Sakalauskas (68 m.). Dabar paaiškėjo, kad paminklas – kolektyvinis lietuvių kartu su broliais iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų ukrainiečiais kūrinys.
Ant postamento iškaltos trijų autorių pavardės – lietuvio A.Sakalausko ir ukrainiečių skulptorių Olesio Sydoruko (44 m.) bei Boriso Krylovo (43 m.).
Kai autorystė kolektyvinė, ant plauko pakimba, juokaudami galėtume pasakyti, Lietuvos garbė: ar vis dėlto lietuviai sugeba padaryti arklį?
Dirbo kūrybinis kolektyvas
Paminklą siekę pastatyti Vyčio paramos fondo vadovai Vilius Kavaliauskas ir Česlovas Jezerskas sakė apie bendrautorius nieko nežinoję – konkurso nugalėtoju paskelbtas A.Sakalauskas, jam išmokėta premija.
Ukrainiečių indėlis išryškėjo tada, kai Vyčio paramos fondo atstovai nuvyko į Kijevą susipažinti su A.Sakalausko pasiūlyta paminklo gaminimo vieta – bronzos liejimo įmone „Sajamat“ Ukrainos sostinės priemiestyje Vyšnevėje.
Ten jie ir išvydo Vilniuje esančio „Laisvės kario“ modelio analogą, ant kurio pagrindo užrašytos trijų autorių pavardės.
Šį modelį iš savo lėšų užsakė išlieti ir 2018-ųjų vasario 16-osios proga Lietuvos ambasadai Ukrainoje padovanojo lietuvių kilmės verslininkas, fondo „Kunigaikščio Ostrogiškio karūna“ įkūrėjas Robertas Gabulas.
„Pasikalbėję su ukrainiečių skulptoriais ir įvertinę jų kūrybinį indėlį, nutarėme, kad būtų teisinga, jei paminklas būtų pasirašytas trijų autorių, juolab kad Kijeve tai jau padaryta. A.Sakalauskas su tuo sutiko.
Ukrainiečiai – labai rimti autoriai, jie sukūrė beveik visus geriausius paminklus, pastaruoju metu atidengtus Ukrainoje: poetui Tarasui Ševčenkai, etmonui Piotrui Sagaidačnui, Kijevo kunigaikščiui Sviatoslavui, Ukrainos holodomorui (1932 –1933 m.).
O šiuo atveju nieko specialiai nespaudžiant savaime sukurtas paminklas – ginkluotas raitelis kaip mūsų šalių bendros kovos už savo nepriklausomybę simbolinė sintezė“, – apie netikėtai išryškėjusias naujas „Vyčio“ prasmes kalbėjo V.Kavaliauskas.
Skulptorių A.Sakalauską ukrainiečiams rekomendavo Kijeve gyvenantis ir dirbantis verslininkas, leidyklos „Baltija druk“ vyriausiasis redaktorius Virginijus Strolia, turėjęs idėją atkurti LDK kariuomenės vado, Oršos mūšio laimėtojo Konstantino Ostrogiškio antkapinį paminklą Kijevo lauros Uspenijės sobore.
„Olesis ir Borisas man iškart patiko – jie profesionalai. Kai pamačiau jų paminklus Ukrainoje, nedvejodamas pasakiau: su jais galima bendradarbiauti! Štai taip atsirado mūsų komanda“, – pasakojo A.Sakalauskas.
Įtarė ketinimu plauti pinigus
– Visą laiką manėme, kad jūs este „Laisvės kario” autorius, bet paminklo atidengimo išvakarėse paiškėjo, kad kūrėjai trys. Kaip bendradarbiavote su O.Sydoruku, B.Krylovu, koks kieno indėlis? – pasiteiravau A.Sakalausko.
– Vyčiui sukurti buvo skirta labai mažai laiko – keturi su puse mėnesio. Vienas tikrai nebūčiau įveikęs, todėl reikėjo kooperuotis.
Mūsų kūrybinė grupė gyvuoja jau ketverius metus, o kas kiek įdeda, neskaičiuojame: mums nesvarbu, kas nulipdė uodegą, kas galvą, kas daugiau molio uždrėbė, kas mažiau, o kas rinko istorinę medžiagą, – svarbiausia rezultatas. Nesipykstame ir nesidalijame nei darbų, nei pinigų, o tai, ko gero, yra žiauriausia.
Skulptūrinės kompozicijos pagrindas yra mūsų heraldinė figūra (Vytis – tai ginkluotas raitelis), bet pirmiausia kūrėme meno kūrinį, kuris turėtų perteikti kovos už Lietuvos nepriklausomybę idėją. Manyčiau, kad kartu su Ukrainos skulptoriais mums tai pavyko.
Be to, per tą laiką reikėjo padaryti ne tik žirgą, bet ir suprojektuoti pjedestalą, paminklą įkomponuoti į aikštę. Darbo užteko visiems trims.
– Idėja Lukiškių aikštėje pastatyti Vytį kilo prisiminus Aivaro Stasiškio suvenyrinę skulptūrėlę, kuri kaip Lietuvos valstybės dovana įteikiama užsienio šalių vadovams. Vienas šios skulptūrėlės idėjos autorių Antanas Vaičekauskas įtaria, kad jūsų Vytis – tiksli jų skulptūros kopija, tik pritaikyta dideliam paminklui: atlošta, sucentruota. Kaip pradėjote plėtoti savo projektą, kaip idėją pateikėte kolegoms – gal rodėte jiems A.Stasiškio suvenyrinį Vytį?
– Buvau matęs skulptūrėlės nuotrauką knygoje, tačiau rankose nelaikiau. Pati pradžia – Dailininkų sąjungos ketinimas rengti Lukiškių aikštės paminklo konkursą. Tuomet ir pamaniau, kad vienintelė tinkama skulptūra būtų Vytis, apie tai kalbėjausi su skulptoriumi Gediminu Karaliumi.
Padariau eskizą, piešinius, apie 30 cm dydžio modelį, kokio reikalavo konkurso sąlygos. Paskui Dailininkų sąjunga konkurso atsisakė, bet pasirodė skelbimai, kad konkursą skelbia susikūręs Vyčio paramos fondas. Kadangi jo terminai buvo labai trumpi, vienas nesiryžau nerti į tokią avantiūrą ir pasitelkiau kolegas ukrainiečius.
Mūsų projektas užėmė 1-ąją vietą, visi buvome labai laimingi. Bet per ganėtinai trumpą laiką atsirado mūsų projekto priešininkų, paprasčiausiai atmetančių figūratyvinį meną, manančių, kad XXI amžiuje jis nėra aktualus.
Visus praėjusius metus gyniau savo projektą Kultūros ministerijoje, Seime. Dalyvavau kitame konkurse-kūrybinės dirbtuvėse, kurias rengė Kultūros ministerija ir Šiuolaikinio meno centras. Galiausiai užėmėme antrąją vietą.
O kitą dieną paskambino Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir pasiūlė projektą perkelti į Kauną. Na, jei Vilniui mūsų paminklas nereikalingas, kodėl jo nepastatyti Kaune?
Tik kaip tai padaryti per septynis mėnesius? Juk Lietuvoje panašios skulptūros negalima padaryti per tokį trumpą laiką – nėra nei meistrų, nei liejyklų. Nuvykau į Kijevą ir pasakiau: jei visi trys darome, galbūt spėsime.
Padiskutavęs, nuvažiavęs į liejyklą, pakalbėjęs su direktoriumi ir užsitikrinęs, kad bus įmanoma skulptūrą pagaminti, balandžio 28 d. atsivežiau į Lietuvą fondo „Kunigaikščio Ostrogiškio karūna” direktorių R.Gabulą.
Tačiau mes buvome beveik išvaryti iš kabineto: niekas netikėjo, kad Ukrainoje pavyks pagaminti skulptūrą, – esą norime tik plauti pinigus. Daugiausia nepasitikėjimo pareiškė ne kauniečiai, o vilniečiai.
Tuomet pasiūliau nuvykti į Kijevą ir pasižiūrėti, kokie žmonės ten dirba ir ką gali padaryti. Po ilgo visų klausimų aptarimo pasirašėme sutartį, numatančią paminklo Ukrainoje gamybą ir tolesnį jo transportavimą į Lietuvą.
Galutinai visos baimės dingo tik po to, kai Kauno meras V.Matijošaitis su savo komanda aplankė Kijevą, susipažino su gamybos baze ir tikrai įsitikino aukštu Olesio ir Boriso profesionalumu. Štai tokia jau beveik istorija.
Ukrainiečiai atidavė širdį
– Ukraina ne pirmą kartą suteikia kūrybinę pagalbą Lietuvai kuriant patriotinius paminklus. Daugiau nei prieš 20 metų, 1996-aisiais, ji padėjo pastatyti paminklą Vilniaus steigėjui – Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Atidengiant paminklą dalyvavo Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma – jis pasirūpino granito akmeniu monumento pagrindui. Atrodo, kad dabar tradiciją pratęsė „Laivės karys“?
– Prieš tai buvo siūlytos ir Vokietijos, ir Lenkijos liejyklos, bet jų atstovai, išgirdę, per kiek laiko reikia padaryti monumentą, apstulbo – gal esate kuoktelėję?
O Kijevo „Sajamat“ liejyklos direktorius Ihoris Davydovas mums suteikė visokeriopą pagalbą: specialiai išvalė vieną sandėlį, atlaisvino patalpas dirbtuvei, išdažė ją, sudėjo langus, įrengė apšvietimą – sudarė visas sąlygas dirbti.
Liejama buvo trimis pamainomis. Kol iš mažo modelio nulipdai didelį molinį – visas procesas.
Dirbo ne trys skulptoriai, o aštuoni žmonės, akmens, gipso, liejimo meistrai, suvirintojai.
– Ar „Laisvės kario“ įvaizdyje nebus įžvelgiama ukrainietiškų bruožų? Iš pradžių jis turėjo didelius nukarusius ūsus, panašius į legendinio kazoko Taraso Bulbos.
– Kai darai riterį su šalmu, iš po jo matyti tik veido ovalas, o jei prilipdai ūsus, jie pasidaro didžiuliai.
Pažiūrėkite į Arvydo Každailio Vyčio etaloną – jo raitelio ūsai labai dideli. Mes darėme mažesnius, bet jie vis tiek atrodė kazokiški.
Visokių portretų perlipdėme – ir besišypsantį, ir su trumpa barzda, ir su ūsais. Modelį mate daugybė istorikų ir patarė: anuomet žmonės negyvendavo ilgai, darykite jauną veidą.
Dirbdami prie riterio veido, peržvelgėme daugybę šiuolaikinių lietuvių vaikinų nuotraukų ir sukūrėme apibendrinamą įvaizdį, įkųnijantį gerumo ir teisingumo, dvasingumo ir nenugalimumo idėją.
Atsirado kaunietiškų motyvų
– Kauniečiai norėjo kaunietiškų akcentų, ženklų, kad tai XIV a. pabaigos Kauno pilies karys. Ar papildėte jais kario skulptūrą?
– Iš Ukrainos atvažiavęs į Lietuvą bendravau su keletu istorikų iš Karo muziejaus ir vienu doktorantu. Peržiūrėjome Kauno apylinkėse rastus archeologinius radinius – pirštines, šalmą, labai gerai išsilaikiusį kardą. Tokį ir įdavėme Vyčiui į rankas.
Iš archeologų rastų žirgo puošybos elementų – stačiakampių ir apskritų ornamentų – pasirinkome pastarąjį, kad plokštumos nebūtų plikos, nuobodžios.
Lukiškių aikštei skirtame Vytyje to nebuvo – jis buvo labiau orientuotas į A.Každailio herbą, Juozo Zikaro reljefinį Vytį.
– Prie Lietuvos ambasados Kijeve jau pastatyta analogiška „Laisvės kario“ skulptūra. Jos pagrindu tapo granitiniai Gediminaičių stulpai – Lietuvos kunigaikščių ženklas.
– Tai „Laisvės kario“ modelis, nulietas iš bronzos. Ir atsiras dar ne vienas „Karys“: V.Kavaliauskas užsakė jį Valdovų rūmams, Kauno savivaldybė pageidavo 31 cm skulptūrėlių – nori turėti kaip prizą, dovaną.
Bet visa tai ateityje – žiūrėsime, kaip leis autorių teisės, kaip reaguos Vyčio paramos fondas.
– Ar žiūrėdamas į akis istorikui Alfredui Bumblauskui, visą laiką abejoti neleidžiančiu balsu tvirtinančiam, kad lietuvių menininkai nesugeba sukurti arklio, dabar galite pasakyti: sugeba!
– Jau ne kartą jam sakiau: jeigu suras užsakovą, galėsiu žirgą sukurti ir vienas. A.Bumblauskas prasimano tą kūrybinį neįgalumą.
Žinoma, perteikti raitelio ir žirgo emociją, anatomiją, proporcijas ir padaryti vientisą kompoziciją – aukščiausias skulptūros lygis.
Be to, gyvename kitame kitame amžiuje, niekas arkliais nebejodinėja, suvokti šio gyvulio prasmes mums pasidaro sunku, nes sėdime „Mercedes“, žirgus matome tik hipodrome, nuotraukose, piešiniuose.
– Ar ketinate tęsti bendradarbiavimą su kolegomis iš Ukrainos?
– Šiuo metu turime kitų bendrųjų projektų – paminklų Lietuvai, kurie gaminami Ukrainoje.
Paminklas prelatui Kazimierui Šauliui, kovotojui už Lietuvos nepriklausomybę, jau praėjusių metų rudenį pastatytas Švėkšnoje.
Dabar dirbame su filosofo Vydūno monumentu, stovėsiančiu Klaipėdoje. Jis jau nulipdytas iš molio, nuimtos gipso formos, teliko išlieti iš bronzos.
„Tautos dvasia“ nesužavėjo
Vyčio epopėja prasidėjo 2013 metais, po dar vieno, nežinia jau kelinto, Vilniaus Lukiškių aikštės sutvarkymo konkurso, kurį paskelbė Kultūros ministerija.
Buvo prašoma sukurti įtaigų, lengvai identifikuojamą, visuotinai priimtiną, tautos dvasią ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą įprasminantį skulptūrinės kompozicijos projektą.
Konkurso nugalėtoju išrinkta skulptoriaus Vidmanto Gylikio dekoratyvinė abstrakti skulptūra „Tautos dvasia“, kuri autoriaus buvo įvardijama kaip palaužtas ir vėl ataugęs daigas arba paukščio sparnas.
Tačiau visuomenėje kilo diskusija dėl šio projekto, pasisakė daug menininkų. Argumentuojant, kad neįvykdyti konkurso nuostatai, kad projektas nėra nei įtaigus, nei lengvai atpažįstamas, nei visuotinai priimtinas, nuspręsta šio projekto neįgyvendinti.
Po poros metų, 2015-aisiais, pas tuometį premjerą Algirdą Butkevičių susirinko krašto apsaugos, finansų, aplinkos, kultūros ministrai aptarti, ką daryti, kai žmonės atmeta profesionalų išrinktą projektą.
„Ir man staiga toptelėjo mintis – prisiminiau lietuvių skulptorių sukurtą Vyčio statulėlę, kurią prezidentas Valdas Adamkus padovanojo Japonijos imperatoriui.
Kol ministrai posėdžiavo, nulėkiau į ordinus, verslo dovanas, suvenyrus gaminančią bendrovę „Metalo formą“, paėmiau kitą tos pačios skulptūrėlės egzempliorių ir atnešiau į premjero kabinetą. Visi išsižiojo: „Tai ko mes dar ieškome?“ – prisiminė tuometis premjero patarėjas, dabar – Vyčio paramos fondo vadovas V.Kavaliauskas.
Sujudo visuomenininkai
A.Stasiškio Vyčio skulptūrėlė sukurta pagal visas heraldikos taisykles – tai išties herbas, labai gražus valstybinio lygio suvenyras.
„Skulptūrėlė kokias dvi savaites stovėjo ant premjero stalo ir mane apėmė nerimas: visi žiūri, giria, bet niekas nieko nedaro. O juk Lukiškių aikštės paminklas buvo įtrauktas į valstybės atkūrimo šimtmečio programą. Tuomet pradėjau šnekėtis su visuomeninėmis organizacijomis“, – trejų metų senumo įvykius dėstė V.Kavaliauskas.
2015 m. birželį 33 visuomeninių atstovai kreipėsi į premjerą A.Butkevičių ir kultūros ministrą Šarūną Birutį, prašydami Lukiškių aikštėje nestatyti paminklo „Tautos dvasia“.
Taip pat buvo pasiūlyta sudaryti naują ekspertų komisiją, kuri pirmenybę teiktų aiškaus ir lengvai identifikuojamo Lietuvos laisvės kovų simbolio – Vyčio – paminklui.
„Nepaisant kreipimosi, vis tiek nieko nevyko. Tad nutarėme: jei valdžia negali nieko padaryti, padarykime mes, piliečiai.
Įkūrėme Vyčio visuomeninį komitetą, kuriam priklauso 109 žmonės: akademikai, mokslininkai, menininkai, medikai – nė vieno politiko.
Pradėjome populiarinti Vyčio idėją, diskutuoti. Tuo metu Vyriausybė ir Vilniaus savivaldybė patvirtino Lukiškių aikštės sutvarkymo projektą ir jo užduotyje jau buvo numatyta, kad centre turi stovėti monumentas – valstybės simbolis.
Nebuvo sukonkretinta, kad Vytis, tebuvo nurodyta, kad valstybės simbolis. Architektai, tvarkę aikštę, žinojo, kad ten turės kas nors stovėti, tad padarė jam ratą“, – pasakojo V.Kavaliauskas.
Surengė rimtą konkursą
Vyčio paramos fondas nesėdėjo rankas sudėjęs ir 2016 m. spalio mėnesį paskelbė konkursą sukurti Vyčio skulptūrą. Kartu paskelbta lėįų paminklui rinkimo akcija.
Patys fondo nariai pirmiausia susidėjo po 500 eurų ir šiuos pinigus naudojo einamiesiems reikalams.
„Aukų nė pirštu nepalietėme, jos visos skirtos paminklui“, – patikino V.Kavaliauskas.
Norėdami užsitikrinti, kad konkursas būtų rimtas, kad dalyvautų geriausieji, pakvietė šešis žinomus skulptorius. Kitiems durys irgi buvo atviros.
Iš viso dalyvavo trylika autorių. Visi kūrė savus „Vyčio“ variantus. Projektai visuomenei buvo pristatyti Karininkų ramovėje Vilniuje. Žmonės ėjo, balsavo, buvo galima balsuoti ir interneto svetainėje.
Vertinimo komisija, kurioje buvo ir keli Nacionalinės premijos laureatai, išrinko darbą „Laisvės karys“.
2017-ųjų kovą „Vilmorus“ atliko reprezentatyvią gyventojų apklausą. 1002 piliečių klausta: „Ar sutinkate, kad iki 2018 metų vasario 16 dienos, minint valstybės atkūrimo 100-metį, Lukiškių aikštėje Vilniuje būtų pastatytas paminklas kovotojams už Lietuvos laisvę įamžinti – tautos simbolis Vytis?“
Tokiam paminklui pritarė 76 proc. respondentų. Buvo paneigti mitai, kad Vytis reikalingas tik senajai kartai, tremtiniams ar mažo išsilavinimo asmenims. Už Vytį balsavo 86 proc. moksleivių ir studentų, taip pat 81 proc. asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą.
Sukilo daugelio ambicijos
„Kai Vilius ėmėsi šios veiklos, sugalvojau tokį kalambūrą: tai tas pats, jei paimtum slieką ir temptum per skruzdėlyną. Jis tai darė dvejus metus.
Man atrodo, viskas ėmė krypti blogyn, kai Dailininkų sąjunga sužinojo, kad yra galimybė Lukiškių aikštėje pastatyti Vytį – kiekvienas autorius norėtų palikti Lietuvai savo Vytį.
Pamatę, kad nušalinti, jie pradėjo puolimą: vaikščiojo pas valstybės vadovus, įtikinėjo, šnekėjo ir pasiekė savo“, – prisiminė skulptorius A.Vaičekauskas, pats, beje, nedalyvavęs konkurse.
2017 metų vasarį 58 kultūros veikėjai paskelbė peticiją „Už laisvą Lukiškių aikštę“, kur kategoriškai prieštaravo Vyčio simboliui memoriale, teigdami, kad Vytis – nevykusi idėja, o švari aikštės erdvė – tikras laisvės ženklas.
Vyčio paramos fondo konkursą laimėjusi skulptūra „Laisvės karys“ daliai visuomenės nepatiko dėl didelio realistiškumo, nes panašių paminklų savo valdovams ar karvedžiams labai daug Maskvoje, Kijeve ar kitų didelių valstybių sostinėse.
Vyriausybė nepritarė šiam konkursui ir pavedė Kultūros ministerijai rengti naują.
„Kokių gerų dalykų pastaruoju metu nutiko: surado Vasario 16-osios Aktą, 1863 m. sukilėlių ir Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus. Būtų pastatę Vytį Vilniuje – būtų buvęs nupintas vainikas šimtmečiui“, – atsiduso A.Vaičekauskas.
Kaunas suvokė projekto svarbą
„Mes visi įlindome į skruzdėlyną. Pusantrų metų nemiegojau: atsibusdavau ir mąstydavau, ką daryti, jeigu bankrutuosime. Išleisime žmonių pinigus ir nieko nepastatysime. Juk mus vadins žulikais.
Prasidėjo dailininkų, architektų diskusija, piktintasi, kaip galima statyti paminklą herbui. Bet mes ir nestatėme paminklo herbui.
Mes kvietėme padaryti ką nors iš to, kas buvo prieš herbą. O juk herbas išsirutuliojo iš raitelio.
Visi padarė savaip: Stasio Žirgulio raitelis vienoks, nors Lukiškių aikštei gal per modernus, Romualdo Kvinto – kitoks. Buvo keturi, verti pastatyti Vilniuje ar kitame mieste“, – Vyčio paramos fondo skelbto konkurso rezultatais džiaugėsi V.Kavaliauskas.
Dabar šis žurnalistas miega jau ramiau: Kaune žmonės suvokė šio projekto svarbą ir jį palaikė.
„Manau, tai pagrindinis šimtmečio paminklas. Vienareikšmiškai! Jis Kaune todėl, kad pats miestas patiria neįtikėtinai didelį patriotinį pakilimą.
Paminklas orientuotas į ateitį, taps laisvos Lietuvos simboliu įvairiais jos istorijos etapais. Jie pergyvens mūsų kartą ir bus gerbiamas ateityje“, – neabejojo V.Kavaliauskas.
Prisidėjo tūkstančiai žmonių
Bronzinė skulptūra „Laisvės karys“ pastatyta Kauno pilies centre ant šešių metrų skersmens tamsaus granito sferos. Aplink pjedestalą iš šviesaus granito plokščių suformuota kietos dangos dalis, kuri pereina į skaldos dangą, nuo vejos atitvertą metalo borteliu.
Du pilies bokštai, gynybinė siena ir skulptūra sukuria vientisą kompoziciją.
Skulptūros aukštis – 5 m 57 cm, o su pjedestalu – 6 m 57 cm. Vilniui buvo numatyta aukštesnė skulptūra, tačiau Kauno pilyje griežtai užbrėžtas aukštis – 6 metrai, taigi viską reikėjo mažinti.
Skulptūros kūrimas kainavo per 470 tūkst. eurų. Šią sumą Vyčio paramos fondas siekė surinkti iš gyventojų aukų. Prie idėjos, kad Kaune iškiltų Vytis, įgyvendinimo jau prisidėjo apie pusantro tūkstančio pavienių žmonių ir 55 įmonės.
500 tūkst. eurų yra skyrusi Kauno savivaldybė: šie pinigai bus naudojami padengti skirtumui, jei visos sumos iš žmonių aukų surinkti nepavyktų, taip pat aikštei įrengti, aplinkai tvarkyti.
Ant paminklo iškalta: „Statytojai: Kauno miestas ir Lietuvos žmonės“.
