Šiuolaikinio meno centre Vilniuje surengta Tarptautinė Baltijos trienalė – jau tryliktoji, todėl rengėjai nusprendė apsidrausti. Parodos pavadinimas primena ištrauką iš velnius išvarančio dvasininko užkalbėjimo – „Išsižadėk šmėklų“.
Kad sužinotume, ko reikėtų išsižadėti ir kokios tos šmėklos būna, užtenka pasižvalgyti po meno centro sales. Jose yra gausu portalų į kitas realybes, poapokaliptinių vaizdų, šiurpių griuvenų, bauginančių totemų ir tarsi savaime atsiradusių keistų užrašų ant sienų.
Vaizdas – kaip po karo
Menas turi daugelį matmenų – iš jų keli tikrai egzistuoja „kažkur anapus“. Todėl nieko nuostabaus, kad jau nebe pirma Baltijos bienalė verčia prisiminti ilgametį Šiuolaikinio meno centro architektą Valdą Ozarinską (1961–2014). Jo eksperimentinė dvasia vis dar juntama šioje vietoje.
Didžiausiame meno centro renginyje ne menininkai, o parodos architektas vėl groja pirmu smuiku. Prieš trejus metus dvyliktoje Baltijos trienalėje tai buvo Niujorke gyvenantis graikų kilmės architektas Andreas Angelidakis.
Jis ir atvėrė visas meno centro erdves – sandėliukus, rūsius, išardė parodų salių sienas ir pastatė savą, kiek fantastišką Vilnių. Su siaurais skersgatviais ir dangoraižių monolitais.
Šiemet Šiuolaikinio meno centre iš peties pasidarbavo portugalų architektas Diogo Passarinho, tiksliau visa jo architektūros studija, veikianti Berlyne ir Lisabonoje. Šį kartą salių sienos niekur nedingo. Atvirkščiai – jų pasidarė gerokai daugiau.
D.Passarinho naujas erdves kūrė iš tų medžiagų, kurios kadaise buvo meno centro dalis, o dabar ruošiantis esminei centro rekonstrukcijai ardomos ir kraunamos į sandėlius.
Tai ir surūdiję metalo lakštai, kuriais buvo dengiami didžiosios salės stoglangiai, ir senos ekspozicijų pertvaros, nudėvėtos, skylėtos, nupurkštos sutvirtinimo putomis. Visa tai naikina muziejinę svarbiausių Lietuvos parodinių erdvių didybę, nes primena statybų aikštelę ir tuo pat metu paverčia jas muziejumi. Juk visi tie lakštai ir pertvaros – autentiškas Šiuolaikinio meno centro paveldas.
Žvaigždės mena mįsles
Toks architektūrinis sprendimas, iš pirmo žvilgsnio gana trikdantis, puikiai dera su trienalėje eksponuojamais kūriniais.
Daugelio autorių įkvėpimo šaltinis – XX ir XXI a. kultūros paveldas. Tai ir realios, ir virtualios kasdienybės grimasos, ir apokalipsės ženklai – apie juos jau seniai užsimena fantastinių knygų bei filmų kūrėjai.
Galbūt todėl ir ryškiausios šios bienalės žvaigždės – menininkai, išgarsėję itin keistais, žiūrovus trikdančiais kūriniais. Pirmoji jų – prestižinės Turnerio premijos laureatė Laure Prouvost.
Prieš kelerius metus ši Londone gyvenanti prancūzė Vilniuje, pievoje šalia antrojo Valakupių paplūdimio ir kūrybinių industrijų centro „Pakrantė“ buvo iškasusi tunelį, neva ieškodama savo senelio – menininko konceptualisto, kuris panašiu tuneliu pabėgo iš Didžiosios Britanijos.
Trienalėje pristatomą jos kūrinį „Būdas tekėti, laižyti, tekėti“ pirmiausia dar reikia surasti. Įkurdintas pačiame ekspozicijos centre, jis sumaniai izoliuotas nuo visų kitų eksponatų.
Tarsi telefono būdelė iš komiško fantastinio serialo „Daktaras Kas“ L.Prouvost instaliacija akimirksniu perkelia žiūrovus iš Vilniaus į nuodėmingąjį Los Andželą (JAV).
Vos keli seansai
Kitos trienalės žvaigždės – šiuolaikinio afroamerikiečių meno ir skulptūros pionieriaus, aštuoniasdešimtmečio amerikiečio Melvino Edwardso – darbai leidžia įveikti ne atstumą, o laiką. 1970 metais sukurtas ir specialiai šiai parodai atgamintas jo spygliuotos vielos kūrinys posovietinėje erdvėje įgyja daug papildomų prasmių.
Dar viena meno pasaulio garsenybė – tai prancūzas Pierre’as Huyghe. Tačiau Paryžiuje nufilmuotą jo videokūrinį buvo galima pamatyti tik trienalės atidarymo savaitgalį. Mat meno centras neturi galimybių ilgesniam laikui išsinuomoti tokio lygio vaizdo ir garso technikos, kurios reikia šio menininko darbams rodyti.
Užburiančių vaizdų mėgėjai dar galės pamatyti šio menininko Japonijoje sukurtą darbą „Be pavadinimo (Žmogaus kaukė)“ per Kultūros naktį Šiuolaikinio meno centro kino salėje.
Lietuviškas pasaulis
Trienalės organizatoriai žada Kultūros nakties savaitgaliui parengti specialią programą, bet ir be jos meno centro salėse yra ką veikti. Visi čia rodomi kūriniai Lietuvoje pristatomi pirmą kartą.
Nors parodos kuratorius V.Honore pabrėžė, jog nesistengė tyrinėti, kokia ta lietuviška ar baltiška tapatybė, užuominų parodoje į tai nemažai.
Tiesa, mums pažįstami ženklai paradoksaliai liudija ne lietuviškos savimonės išskirtinumą, o tai, kad panašių dalykų – tradicijų, formos ir prasmės derinių – galima rasti ir kitame pasaulio gale.
Pavyzdžiui, iš vytelių nupintos Caroline Achaintre skulptūros iš Vilniaus keliaus į Rygą ir ten bus sudegintos. Pasirodo, tokia tradicija gyvuoja ne tiktai mūsų šalyse, bet ir Prancūzijoje.
Sutapimų, panašumų bei sąskambių tikrai nemažai – tarp jų ir spygliuotos vielos, sovietmečio monumentai ar mediniai dievukai. Tarsi trienalės kuratorius būtų nusprendęs publiką pavaišinti šaltibarščiais, pagaminęs juos iš gana egzotiškų produktų.
Pirmą kartą vyks trijose šalyse
Kas trejus metus vykstanti Baltijos trienalė yra didžiausias ir svarbiausias Šiuolaikinio meno centro renginys. Nuo 2002 m. ji sėkmingai įsitvirtino pasauliniame meno bienalių tinkle.
13-ąją Baltijos trienalę pirmąsyk renginio istorijoje kartu organizuoja ir rengia visos trys Baltijos šalys: Lietuva, Estija (atidarymas birželio 29 d.) ir Latvija (atidarymas rugsėjo 21 d.).
Vilniaus šiuolaikinio meno centre pristatomoje trienalės dalyje galima pamatyti 30 dailininkų kūrinius – nuo Niujorko ir Paryžiaus iki Vilniaus. Daugelis jų buvo sukurti specialiai šiai parodai.
Trienalės meno vadovas – Londone dirbantis prancūzų kuratorius V.Honore. Jis buvo garsiojo Paryžiaus šiuolaikinio meno muziejaus „Palais de Tokyo“ kuratorių komandos narys. Vėliau dirbo vienu pagrindinių kuratorių Londono muziejuje „Tate Modern“.
Baltijos trienalė „Išsižadėk šmėklų“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje veiks iki rugpjūčio 12 dienos.
