Dailininko J.Varno darbų galima pamatyti ne tik dienraščio „Lietuvos rytas“ puslapiuose, bet ir parodose įvairiausiuose Lietuvos kampeliuose. Vien balandžio mėnesį žiūrėdami į jo darbus šypsojosi ir Vilniaus rotušės, ir Rokiškio krašto muziejaus lankytojai.
Vienas aktyviausių Nacionalinės karikatūristų asociacijos „Humor Sapiens“ narių įsitikinęs, kad šį savitą meno žanrą Lietuvos meno padangėje nuo išnykimo gali išsaugoti solidžios karikatūrų parodos ir jas kuriančių dailininkų bendravimas.
– Prieš keletą metų karikatūristai skambino pavojaus varpais, nes vis mažiau žmonių piešia karikatūras. Gal dabar jūsų daugiau? – paklausiau J.Varno.
– Kai įsikūrė asociacija „Humor Sapiens“, kuriai vadovauja energingasis Šarūnas Jakštas, padėtis pagerėjo. Vilniaus rotušėje surengtoje jubiliejinėje karikatūrų parodoje „Kad tave kur 100!“ dalyvavo daugiau kaip trys dešimtys dailininkų. Vieną merginą prisiviliojome net iš komiksų lankų.
Tačiau rimtų piešėjų vis mažėja. Anksčiau bent kartą ar du kartus per savaitę vienoje sostinės kavinėje susirinkdavo nemažas mūsų būrelis. O dabar vos keli ateina. Vienų nebėra šiame pasaulyje, kiti nebepiešia.
Pavyzdžiui, Vitalijus Suchockis. Jį daug sykių kviečiau į parodas, bet atrėžė, kad nebenori piešti – kitkuo užsiima. Nebepiešia ir Andrius Cvirka. Kiti tiesiai sako, kad karikatūra mirė.
Aš nesutinku. Žinoma, kai žurnalas „Šluota“ išeidavo kas dvi savaites, buvo didesnis stimulas dirbti. O dabar karikatūras daugelis daro tik parodoms.
Valentinas Ajauskas irgi neberanda laiko karikatūroms, užsiima tapyba, grafika. Kalbinau jį ką nors nupiešti, bet atsakė, kad nebenori vėl popieriaus mažais lapeliais pjaustyti. Be to, jei seniai nepiešei karikatūrų, reikia ir pasitreniruoti. Juk kiekvienoje karikatūroje turi būti labai aiški mintis, ne tik vaizdas.
– Ar tiesa, kad jūs buvote vienas tų, kurie nusprendė, kad karikatūros turi būti rodomos parodose, o ne tik laikraščių ir žurnalų puslapiuose?
– Taip, dar sovietmečiu, 1968 metais, suorganizavau pirmąją parodą. Tuomet daug rimtų dailininkų piešdavo karikatūras humoro žurnalui „Šluota“, tačiau parodų nerengdavo. O aš buvau ką tik baigęs Dailės institutą (dabar – Dailės akademija), energingas.
Dabar mūsų asociacija rengia nemažai parodų, nes turi sukaupusi solidų savo narių darbų fondą – per tūkstantį kūrinių. Pavyzdžiui, balandį Kėdainių Janinos Monkutės-Marks muziejuje ir Ukmergės kultūros centro dailės galerijoje veikė Lietuvos karikatūrų paroda „Apie ŠĮ, apie BEI, apie TĄ“.
O iš Vilniaus rotušės jubiliejinė paroda dabar keliauja į Kelmės kultūros centrą. Birželio viduryje – į Kauną.
– Rokiškio muziejuje vis dar stovi jūsų lagaminas. Jame ir tilpo visa paroda?
– Taip, tilpo, nors darbų nemažai – trys šimtai. Todėl ir paroda vadinasi „3 x 100“. Tik bambukinės lazdelės, ant kurių viską kabinu, į lagaminą netilpo. Iš tiesų ne taip lengva sugalvoti, kaip tokius nedidelius darbus eksponuoti.
Galime džiaugtis, kad didesnėms parodoms vienas bičiulis verslininkas padarė specialius rėmus. Jie mums Rotušėje pravertė.
O porą gerokai didesnių lagaminų jau atidaviau Literatūros ir meno archyvui. Vieną neseniai išsivežė, nes jau buvo nepakeliamas.
– Poezija – jums taip pat nesvetima kūrybos sritis?
– Taip. Esu virvelinės poezijos pradininkas Lietuvoje. Kadangi „Šluotoje“ honorarai buvo skaičiuojami pagal eilučių skaičių, aš sugalvojau eiles rašyti po skiemenį žemyn. Tas mano eiles spausdino ir „Literatūra ir menas“, „Nemunas“, „Kultūros barai“.
Parašau tų virvelių, dar ką nors papaišau – neblogai išeidavo. Bet virvelinei poezijai reikia specialiai pasiruošti. Reikia ramybės. Tada sėdi ir galvoji.
– O būna, kad įstringa kūryba ir nė iš vietos?
– Ne. Jau esu pasiekęs tokį lygį, kad galiu iš bet ko ką noriu padaryti, svarbu tik sugalvoti. O galvoju apie tai beveik visą laiką. Net ir naktį.
Kartais prabudęs tekstą užsirašau tamsoje, kad nereikėtų šviesos degti. Dar svarbu siužeto užuomazga. Tada tiktai sėdi ir paišai. Smagu.
– Ar parodose rodote tik tas karikatūras, kurios jau spausdintos „Lietuvos ryte“? Gal kartais norisi ką nors sukurti laisva tema?
– Daugiausia publikuotų karikatūrų. Bet yra ir tokių, kurių nebuvo laikraštyje.
O piešiu beveik visada tik tai, ką noriu. Juk privalomų temų laikraštyje kaip ir nėra. Svarbu, kad būtų aktualijos.
– Kaip ir kada jūs pats pradėjote piešti karikatūras?
– Dar tremtyje, Sibire. Septintoje mokyklos klasėje buvo toks geras mokytojas Aleksandras Martemjanovičius Martemjanovas, klasės auklėtojas. Jis pasiūlė man į sienlaikraštį ką nors nupiešti iš mokyklos gyvenimo. Aš dar abejojau, ar sugebėsiu.
Bet pavyko nupiešti ir draugus, ir dar eilėraščių rusiškai prikurti. Pavyko net su jais nesusipykti. Mat aš buvau toks didelis, o vietiniai – smulkaus sudėjimo, be to, neprivalgę po karo, tai jie manęs šiek tiek bijodavo.
Medžiokliui nesinori naikinti grožio
J.Varnas (nuotr.) – Lietuvos dailininkas karikatūristas, grafikas ir aistringas medžiotojas. Jis gimė 1936 m. liepos 6 d. Papušynyje, Šiaulių apskrityje. 1948 m. dailininko šeima buvo ištremta į Sibirą.
1948–1953 m. jis mokėsi Zulmajaus (Irkutsko sritis) septynmetėje mokykloje, 1953–1956 m. – Centrinio Chazano vidurinėje mokykloje. 1961–1967 m. studijavo LSSR dailės institute. 1967–1980 m. – „Lietkoopsąjungos“ dailininkas, nuo 1980 m. – laisvas kūrėjas. Nuo 1992 m. – dienraščio „Lietuvos rytas“ karikatūristas.
Daugelį metų J.Varnas priklauso Vilniaus medžiotojų klubui „Liudgardas“ ir medžioja vaizdingoje Dubingių girininkijoje. Solidžius jubiliejus jis mini ne tik personalinėmis parodomis, bet ir išskirtinėmis vaišėmis. Pagrindinis jų patiekalas – keptas stirninas, kurį jam dovanoja bičiuliai. Patį dailininką šaudymas traukia vis mažiau. Jam gaila žiūrėti, kaip greitai sunyksta nušauto gyvūno grožis. Medžioklė jam – proga pabendrauti ir pasigrožėti giria.
