Jau beveik du mėnesius Italijos sostinės gyventojai bei svečiai nustemba užėję į Palazzo Poli rūmus.
Šią nuostabą žadina ne tik įspūdinga vieta, bet ir čia įsikūrusiame Centriniame grafikos institute iki balandžio 2 dienos vykstantis bendras kuratorių Laimos Kreivytės ir Benedettos Carpi De Resmini projektas – Lietuvos ir Italijos kūrėjų feministinio meno paroda „M/A\G/M\A“. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų“, su kurios 1-ąja dalimi lietuviai galėjo susipažinti jau pernai, kuomet dalis šios ekspozicijos darbų buvo pristatyta Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje.
Šiuo metu Romoje vykstančią parodą lydi ir įvairūs renginiai: performansai bei diskusijos. Vienoje jų dalyvavo ir puikiai žinoma menotyrininkė bei Vilniaus dailės akademijos dėstytoja Agnė Narušytė.
Pokalbis su ja apie tai, kodėl ši paroda tokia svarbi Lietuvos menininkėms, kaip šios kūrėjos atrodo tarptautiniame kontekste ir kodėl feminizmo idėjos ne vienam iššaukia neigiamas reakcijas.
– Jau spėjote apžiūrėti parodą ir joje esančius kūrinius. Kokį įspūdį ji jums paliko? Galbūt pastebite kokių nors skirtumų tarp jos ir tos, kuri pernai vyko Lietuvoje?
– Kai ši paroda buvo Vilniuje, ji buvo išsklidusi per visus koridorius, vestibiulį ir sales. Ji atrodė tarsi išbarstyta ir įsiterpusi tarp bendravimo su žmonėmis, vaikščiojimo po erdves, kitų ekspozicijų žiūrėjimo.
Nors tai buvo irgi įdomu, tačiau čia paroda atrodo dar įspūdingiau. Jai skirta daugiau vietos, ji sukoncentruota keliose greta esančiose salėse, tad lengviau susikoncentruoti į kuratorių sukurtą pasakojimą – parodos idėja buvo išryškinti dviejų šalių, praeityje kūrusių ir dabar kuriančių menininkių pokalbį, o čia jų darbams iš tiesų sudarytos sąlygos kalbėtis.
Tai svarbu, nes juk ir pačios parodos tema yra „kūnas ir kalba“. Taip pat čia yra žymiai daugiau ir didesnio mastelio Italijos menininkių darbų, todėl matome pilnesnį šios šalies feministinio meno kontekstą.
– Paroda vyksta Palazzo Poli pastate, kurio šoninį fasadą puošia garsusis Trevi fontanas. Ne paslaptis, kad tai viena žymiausių vietų Romoje. Kokią įtaką daro šis kontekstas?
– Taip, tai pats Romos centras, žmonių gausiai lankoma vieta, galima sakyti, miesto širdis. Vieta parodos lankytojams sakyte sako, jog tai, ką jie čia mato, yra pakankamai reikšminga, kad atsidurtų centre.
Juk dažniau mes tik giriamės, kad surengėme lietuvių parodą „užsienyje“, o ji iš tikrųjų yra miesto pakraštyje, mažytėje galerijoje, kokiame nors koridoriuje – žinoma, tai reikia nutylėti. O „M/A\G/M\A“ pristatyta Romos bendruomenei kaip svarbus įvykis.
– Čia matomus italių ir lietuvių menininkių darbus skiria keletas dešimtmečių. Kokius esminius kūrybos skirtumus tai nulemia?
– 7–8-ajame dešimtmetyje italių sukurtuose darbuose galima atpažinti sąsajas su to meto meno tendencijomis – konceptualizmu, „arte povera“, „Art and Language“ judėjimu, požiūriu į raštą kaip į grafinį, vizualų objektą. Jos naudoja to meto išraiškos priemones ir medžiagas: popierių, fotografiją, piešinį, tekstilę.
O tai, ką atvežė lietuvės, sukurta visai neseniai, per pastaruosius tris dešimtmečius. Jos kartais taip pat pasitelkia popierių ir tekstilę, tačiau išraiškos priemonių arsenalas jau gerokai įvairesnis – čia matome ir video, ir instaliacijas, ir objektus, ir įvairių medijų hibridus.
Tiesa, tekstilė, fotografija ir performatyvumas sieja abu laikotarpius. Taigi, lyginant su italėmis, lietuvių kūriniai įvairesni. Įdomu, kad atsidūrę šalia jų italių kūriniai nebeatrodo kaip muziejiniai eksponatai (nors tokie, griežtai kalbant, yra) – jie tampa tarsi šiuolaikiški.
Lietuvių kūrybos kontekstas itales tarsi perkelia iš ano laiko į šį. Tai puikiai atrasta pusiausvyra ir prasmingas dialogas, rodantis, kaip gerai susikalba skirtingų laikmečių moterys. Dingteli, kad ateityje, žvelgiant iš laiko perspektyvos, visi šioje parodoje sugretinti kūriniai atrodys kaip iš vieno laiko, iš vieno regiono.
- Tiesa, žvelgiant iš didesnio atstumo tas laiko skirtumas taps ne toks akivaizdus. Bet žvelgiant iš šiandieninio taško to feministinių idėjų vėlavimo Lietuvoje nepastebėti neįmanoma.
- Reikia nepamiršti, kad tuo laiku mes gyvenome paraleliniuose pasauliuose ir Lietuvoje nebuvo informacijos nei apie feminizmą, nei apie italių moterų feministinę kūrybą, net apie lyčių studijų teorijas, suklestėjusias Vakarų, ypač JAV universitetuose 8-ajame dešimtmetyje.
Mes apie tai visai neseniai tik išgirdome, anksčiausiai – 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Bet ir tai sužinojo tik tos, kurios tuo labai domėjosi, o kitiems ir dabar visa tai – naujiena, į kurią dar reikia įsigilinti ir suprasti.
8-ajame deš. Vakarų universitetuose feminizmo teoretikės pradėjo keisti požiūrį ir į filosofiją, ir į meną, įvardijo praeities kultūrą kaip patriarchalinę ir pradėjo rašyti moterų meno istoriją.
Lietuvoje tas procesas neįvyko, nes mes buvome nuo pasaulio užsidariusios Sovietų Sąjungos dalis, o kai išsilaisvinome, tapo svarbesnės feminizmui gana priešiškos tautinės idėjos, kurios kaip tik mus stūmė atgal į patriarchalinę visuomenę: teigta, kad moteris turi likti namuose, dirbti šeimai, prisidėti prie tautos regeneracijos.
Feminizmas buvo vos ne keiksmažodis, kurio vengė net pačios moterys.
– O, kaip manote, kokius laikus feminizmas Lietuvoje išgyvena dabar? Jo idėjos kasdien susilaukia vis daugiau pasekėjų ar kaip tik susidomėjimas tuo vis mažėja?
– Dabar, stebint visame pasaulyje vykstantį „Me Too“ judėjimą, susidaro įspūdis, kad kyla nauja feminizmo banga.
Aiškėja, kad moterys dar neišsivadavo iš senų prietarų, kad tebėra gajus požiūris į moterį kaip objektą, kuriuo galima naudotis ir seksualiai išnaudoti, žeminti.
Šiuo metu, regis, mes laisvinamės iš nelygybės situacijos, kuri laikyta savaime suprantama, mums tarsi atsiveria akys. Tai – įkvepiantis laikas.
Kita vertus, pasaulyje stiprėjant nacionalizmui bei „nativizmui“ (kai žmonės skirstomi į savus ir svetimus pagal gimimo vietą, o tada, žinoma, svetimieji diskriminuojami), vėl kyla grėsmė, kad bus pažeistos ne tiktai imigrantų, skurdesnių visuomenės sluoksnių, neįgaliųjų ir kitų pažeidžiamų grupių, bet ir moterų teisės.
– Grįžtant prie parodos, akivaizdu, kad ji, kaip ir feminizmas, vertinama gana dviprasmiškai. Vieni ją išvydę būna sužavėti, kiti – atvirkščiai, neslepia neigiamos reakcijos tiek dėl kūrinių temos, tiek dėl formos. Kaip manote, dėl kokių pagrindinių priežasčių atsiranda ši atmetimo reakcija?
– Viena vertus, daug žmonių apskritai nesupranta šiuolaikinio meno, nežino, kaip jį „skaityti“. Jo temos bei išraiškos priemonės jau savaime juos šokiruoja. Juolab kad šiuolaikinis menas ir stengiasi provokuoti.
Kita vertus, Italijoje, panašiai kaip ir Lietuvoje, kaip sakiau, tebėra gajos patriarchalinės šeimos tradicijos, požiūris į moterį kaip į mažiau vertingą vyro „antrąją pusę“. O juk ši paroda kviečia tam priešintis, keisti požiūrį, net siūlo savitą moterų kalbą, kurios teks mokytis.
– Todėl negalime nepastebėti ir parodos aktualumo. Gal galėtumėte išskirti kuo ji svarbi tiek italams, tiek lietuviams?
– Čia susitikusi su fotografais, kuratoriais, menininkais sužinojau, kad italai dabar domisi 8-uoju dešimtmečiu kaip politinio pakilimo, kovos už žmogaus teises ir demokratiją, revoliucinių nuotaikų metu. Tuomet buvo daug aštrių susidūrimų su policija, smurto, kovos, maišto. Atrodo, kad jie dabar žvelgia į tą laikmetį su nostalgija.
Sako, globalizuotame dabarties pasaulyje, kai visi stengiasi prisitaikyti ir yra pasiklydę interneto džiunglėse, nebeaišku su kuo kovoti, niekam nebesinori kovoti, o tada buvo daug jaunatviškos, veržlios energijos. Matyt, to laiko moterų kūrybos iškėlimas yra šio atminties proceso dalis.
O Lietuvai ši paroda aktuali dvigubai. Čia mūsų moterų kūryba išryškėja kaip stiprus reiškinys, kokybiškas ir įdomus ne tik mums, bet ir tarptautinei bendruomenei. Tai svarbu, kai jau imame susitaikyti su savo šalies kaip vietos, iš kurios bėgama, įvaizdžiu, o moterų kūrybos nevertiname apskritai.
– O, kaip manote, kodėl mes jos nevertiname? Iš kur randasi šis požiūris?
– Moterų kūryba vis užmirštama kaip per daug „asmeniška“ (čia galime prisiminti Ievos Burbaitės surengtos tarpukario moterų parodos, kuri vyko tuo pat metu kaip „M/A\G/M\A“ Nacionalinėje dailės galerijoje, pavadinimą). Moterų kūryba vis nureikšminama, nurašoma.
Kiek žinau, šis projektas irgi ilgai nesulaukė finansavimo, buvo klausinėjama: kam to reikia? Koks ryšys tarp dviejų šalių skirtingų laikotarpių menininkių? O kai galiausiai paroda įvyko, visi nustebo ir Vilniuje, ir Romoje.
Man žmonės sakė, kad čia, Romoje, niekas nesitikėjo, kad iš Lietuvos kuratorės atveš kažką įdomaus. Bet, pasirodo, tai įmanoma!
Dabar Lietuvos menininkės galės didžiuotis, kad dalyvavo tokioje parodoje, apie kurią gausiai rašė Romos laikraščiai, kuria džiaugiasi daug visko mačiusi Italijos sostinės meno bendruomenė. Šios parodos dėka pamatėme, kad jau metas ir mūsų kultūroje atrasti moterų kūrybą kaip vertybę.
* * *
„M/A\G/M\A. Kūnas ir žodis Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 m. iki šių dienų“ paroda Centriniame grafikos institute, Romoje
Nuo 2018 m. sausio 25 d. iki 2018 m. balandžio 2 d. Centriniame grafikos institute vyks paroda „M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 m. iki šių dienų“, kuruojama Benedettos Carpi De Resmini ir Laimos Kreivytės.
Projektas M/A\G/M\A, kurio pavadinimą įkvėpė 1977 m. Veronoje vykusi tarptautinė menininkių paroda „Magma“ (kuratorė Romana Loda), siekia pažvelgti į feministinio meno Italijoje ištakas, gretinant su feministinio diskurso Lietuvos mene formavimusi ir šiuolaikine raiška. Magmos vaizdinys asocijuojasi su iš žemės gelmių besiveržiančia deginančia jėga, lydančia senas ir kuriančia naujas formas.
M/A\G/M\A yra antroji projekto, prasidėjusio 2017 m. balandį Vilniaus Nacionalinės dailės galerijoje dalis, papildyta 60 kūrinių. Parodoje atskleidžiama, kaip kūno ir žodžio naudojimas tampa kovos instrumentais politikoje ir mene. Ekspozicija pristato menininkių, aktyviai kūrusių Italijoje ir Lietuvoje nuo 1965 m. iki mūsų dienų, kūrybą.
Instaliacijos, videofilmai, performansai, fotografijos, koliažai, plakatai ir autorinės knygos atskleidžia menines strategijas, susiejančias kūno kalbą ir kalbos ženklus, grafinę ir semantinę rašto (de)konstrukciją.
Parodoje dalyvauja menininkės Jurga Barilaitė, Mirella Bentivoglio, Tomaso Binga, Irma Blank, Eglė Ganda Bogdanienė, Violeta Bubelytė, Cooltūristės, Coro Collective, Amelia Etlinger, Giosetta Fioroni, Chiara Fumai, Laura Garbštienė, Marija Gimbutas, Nicole Gravier, Karla Gruodis, Kristina Inčiūraitė, Justė Janulytė, Eglė Kuckaitė, Ketty La Rocca, Maria Lai, Lina Lapelytė, Aurelija Maknytė, Lucia Marcucci, Paola Mattioli, Libera Mazzoleni, Verita Monselles, Elisa Montessori, Anna Oberto, Paulina Pukytė, Eglė Rakauskaitė, Cloti Ricciardi, Eglė Ridikaitė, Marija Teresė Rožanskaitė, Suzanne Santoro, Laisvydė Šalčiūtė, Eglė Vertelkaitė, Patrizia Vicinelli, Simona Weller.
Parodos metu vyks diskusijos, performansai ir filmų peržiūros. Italijos leidykla „Quodlibet“ leidžia 300 puslapių M/A\G/M\A parodos katalogą. Tekstus katalogui parašė kuratorės ir Daniella Ferrari, Maria Antonella Fusco, Giuseppe Garrera, Laura Iamurri, Lolita Jablonskienė, Giedrė Jankevičiūtė, Paulina Pukytė, Raffaella Perna, Antonella Renzitti ir Audronė Žukauskaitė.
