Fotosesijos įkarštyje plyšusios kelnės, žliaugiantis prakaitas, nuolatinis stresas. Tokia buvo A.Perlsteino darbo kasdienybė. Mados žurnaluose, reklamos agentūrose ir garsių režisierių filmavimo aikštelėse dirbęs fotografas praėjusią savaitę Prancūzų institute Vilniuje atidarė savo darbų parodą.
– Šios parodos vizitinė kortelė – nuotrauka, kurioje įamžinta akimirka iš Jeano Pierre’o Melville’io kriminalinės dramos „Raudonasis ratas“ (1970 m.) filmavimo aikštelės. Joje – aktoriai François Perier, Andre Bourvilis, Yves’as Montand’as, A.Delonas, o viduryje – filmo režisierius. Kuo ši nuotrauka ypatinga?
– Ją man pavyko padaryti 1968 metais. Kurdamas filmą režisierius J.P.Melville’is nešiojo kaubojišką skrybėlę.
Galėjau fotografuoti filmavimo aikštelėje vieną dieną. Režisieriaus labai bijojau, jis buvo rūstus ir valdingas. Pamenu, man drebėjo kojos, žliaugė prakaitas.
Mane išgelbėjo vienas filmavimo aikštelės apšvietėjas, kuris pasakė: „Nebijokite, mes jums padėsime.“ Kartu pastatėme projektorius. Tuomet aš pasilenkiau ir iš apačios padariau būtent šią nuotrauką. Vėliau ji buvo rodoma per televiziją, spausdinama įvairiuose žurnaluose.
Kai tądien baigiau darbą, režisierius pasakė, kad nuotraukas turiu pristatyti kitą rytą, aštuntą valandą. Visą naktį dirbau laboratorijoje.
Režisierius, pasižiūrėjęs į šią nuotrauką, pasakė: „Liksite su manimi.“ Ir aš likau filmavimo aikštelėje dar šešias savaites.
Taip prasidėjo mano, kaip kino žvaigždžių fotografo, karjera.
– Įamžinote ir nebyliojo kino žvaigždę Ch.Chapliną (1889–1977), kai jis jau buvo gyvenimo saulėlydyje. Kalbama, kad jis garsėjo sudėtingu charakteriu.
– Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje ekonomika Prancūzijoje klestėjo, žurnalistų ir fotografų darbas buvo lengvas.
1971-aisiais žurnalas „L’Express“ mane išsiuntė į Londoną fotografuoti Ch.Chaplino. Redakcija nupirko pirmos klasės lėktuvo bilietą, apsistojau tuo metu prabangiausiame Londono viešbutyje „Savoy“.
Mane pasitikusi aktoriaus atstovė spaudai pasakė: „Ponas Ch.Chaplinas šiuo metu nepasirengęs fotografuotis. Palaukite savo kambaryje, mes jums paskambinsime.“
Pralaukiau pirmadienį, antradienį, trečiadienį, bet niekas nepaskambino.
Galiausiai ketvirtadienį 10 valandą ryto paskambino atstovė spaudai ir pasakė, kad fotografavimui turiu penkias minutes.
Pakilau į aštuntą viešbučio aukštą, įėjau į nurodytą kambarį. Ch.Chaplinas sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje.
Pagalbininkai jam padėjo atsistoti. Kambaryje buvo labai prastas apšvietimas, o aš fotografuodamas nenaudoju blykstės.
Įdaviau aktoriui į rankas gėles, kurias radau ant stalo. Vos spėjau padaryti penkis kadrus, išgirdau: „Viskas. Laikas baigėsi.“
Tad aš penkias dienas praleidau prabangiame viešbutyje tik tam, kad padaryčiau penkias Ch.Chaplino nuotraukas.
– Ar per žvaigždžių fotosesijas pasitaikydavo kuriozų?
– 1971 metais Paryžiuje teko fotografuoti didžią amerikiečių aktorę Katharine Hepburn (1907–2003 – Red.). Buvo graži saulėta vasaros diena, aš apsirengiau galantiškai – „Lacoste“ rožinius marškinius.
Viešbutyje pakilau į K.Hepburn numerį. Ji manęs jau laukė, tad nedelsdamas pradėjau fotografuoti.
Vienu metu pasilenkiau ir plyšo kelnės. Aktorė ėmė kvatotis, tokią ją ir įamžinau. Nuotraukos išėjo nuostabios.
Vėliau Katharine pakvietė viešbučio darbuotoją ir jis man atnešė milžiniško dydžio kelnes.
– Kaip atsirado romantiškos režisieriaus R.Palanskio ir jo žmonos aktorės Sharon Tate nuotraukos?
– Juos nufotografavau 1968 metais, kai R.Polanskis (84 m. – Red.) su žmona (1943–1969 – Red.) buvo atvykęs į Paryžių reklamuoti savo pirmo Holivude sukurto filmo „Rozmari kūdikis“.
Jie buvo susituokę vos prieš kelis mėnesius. Sh.Tate tuo metu buvo susižeidusi koją – vaikščiojo pasiramsčiuodama lazdele.
Aš padariau gražių poros nuotraukų gatvėje, viešbučio vestibiulyje.
Vėliau pakilau į jų kambarį. R.Polanskis pasakė, kad jei noriu, galiu fotografuoti tik žmoną, nes jis turįs kitų darbų.
Buvau labai susijaudinęs, todėl skubėdamas padariau itin prastų Sharon nuotraukų. Iki šiol graužiuosi, kad nepasinaudojau proga kitą dieną pakartoti fotosesijos.
Tuo metu dar nemokėjau gerai fotografuoti moterų – išmokau vėliau, pradėjęs dirbti žurnale „Elle“.
Po metų devintą mėnesį nėščia Sh.Tate buvo žiauriai nužudyta savo namuose (1969 m. rugpjūčio 9-ąją aktorę ir keturis jos draugus nužudė Charleso Mansono gauja. – Red.).
– Parodoje nei iš šio, nei iš to nukrito garsios prancūzų aktorės Isabelle Adjani (62 m. – Red.) portretas. Ar ši aktorė ir gyvenime nenuspėjama?
– Ne. (Juokiasi.) Aš esu pirmas ją profesionaliai įamžinęs fotografas.
Tai įvyko 1972-aisiais. Su fotoaparatu ant kaklo ėjau vieno vargano viešbučio koridoriumi ir sutikau du jaunuolius. Vienas pasisakė esąs aktorius, ieškantis fotografo, kuris sukurtų jo nuotraukų albumą. Tai buvo vėliau išgarsėjęs Andre Dussollier.
Kai baigiau fotosesiją, jis ištarė turintis draugę, kuri vieną dieną esą taps labai žinoma. Paprašė, kad nufotografuočiau ir ją.
I.Adjani tuo metu mokėsi Prancūzijos konservatorijoje. Tuomet ir padariau kelias būsimos žvaigždės nuotraukas.
Prieš 25 metus prancūzų mados žurnalas „Elle“ norėjo išleisti numerį su I.Adjani nuotrauka viršelyje.
Žurnalo vadovai nusprendė, kad Los Andžele įsikūrusią aktorę turi fotografuoti amerikiečių fotografas, tačiau I.Adjani pasakė: „Ne, aš noriu kad mane fotografuotų A.Perlsteinas.“
– Ne kartą fotografavote ir A.Deloną (82 m. – Red.). Kokią nuomonę susidarėte apie šį širdžių daužytoją?
– Prisimenu, kaip kartą turėjau vykti į filmavimo aikštelę ir ten jį fotografuoti. Tai buvo ypatingas įvykis, nes A.Delonas buvo ir filmo prodiuseris, ir aktorius. Turėjau jį įamžinti kaip prodiuserį.
Veiksmas vyko 30 kilometrų nuo Paryžiaus. Filmavimo aikštelėje mane pasitiko filmo direktorius ir perspėjo: „A.Delonas nemėgsta, kai kas nors pirmas su juo sveikinasi. Todėl palaukite, kol tai padarys jis.“
Ėmiau laukti ženklo, kada galėsiu fotografuoti. Alainas praėjo pro mane su didžiuliais vilkšuniais ir nieko nepasakė, nors matėmės jau ne pirmą kartą. Paskui grįžo ir vėl nepasisveikino.
Filmo direktorius pasakė, kad A.Delonas blogos nuotaikos, todėl turiu atvykti rytoj.
Esu profesionalas, todėl grįžau kitą dieną, tačiau viskas kartojosi. Manęs paprašė atvykti trečią dieną, bet nepasirodžiau.
A.Delonas – ne pats geriausias žmogus, tačiau nuostabus aktorius. Geriausi jo filmai sukurti su italų režisieriumi Luchino Visconti. O vienas geriausių – „Leopardas“, kuriame jis vaidino su Claudia Cardinale.
A.Delonas yra biseksualus – vienu metu režisierius L.Visconti buvo jo meilužis. Šiaip A.Delonas pasipūtęs. Jis žino, kad visos moterys krinta jam po kojomis.
1968 metais fotografavau jį ryte išeinantį iš areštinės, kurioje buvo praleidęs naktį. Aktoriaus paakiai buvo pajuodę.
A.Delonas buvo apkaltintas organizavęs asmens sargybinio Stevano Markovičiaus nužudymą. Jo kūnas buvo rastas maiše sąvartyne. Nusikaltimo priežastis – asmens sargybinis permiegojo su A.Delono žmona aktore Nathalie Delon. 1969 metais aktorių santuoka nutrūko.
Nors žmogžudystės įkalčių ir buvo, aktoriui pasisekė įrodyti savo nekaltumą. Tiesa, iki šiol daug kas mano, kad šis nusikaltimas slegia jo sąžinę.
Daugelyje šalių garsūs aktoriai yra susiję su nusikalstamu pasauliu.
– Kokią savo darytą nuotrauką laikote geriausia?
– Tokių nuotraukų labai daug. Esu patyręs daug streso, nes susidurdavau su labai įžymiais žmonėmis.
Laimė, man sekėsi – garsenybės į mane žiūrėdavo palankiai ir netgi padėdavo.
Karjeros pradžioje teko fotografuoti tuo metu populiarius prancūzų dainininkus Eddy Mitchellį, M.Mathieu.
Esu padaręs gal penkis tūkstančius profesionalių nuotraukų, o iš viso – milijonus. Kartais per dieną tekdavo parengti kelis reportažus.
