Nacionalinėje dailės galerijoje surengta vieno garsiausių šiuolaikinių lietuvių menininkų D.Narkevičiaus paroda „Dėmės ir įbrėžimai“. 54 metų kūrėjo darbai sulaukia nemažo publikos dėmesio. Kai kuriomis dienomis pritrūksta 3D akinių, kurie reikalingi žiūrint naujausius stereoskopinius D.Narkevičiaus darbus.
Vieni čia užsuka pasižiūrėti filmų apie sovietmečio paminklus ir atominį ginklą, kiti – pamatyti legendinio aktoriaus Donato Banionio ar pirmosios vilnietiškos roko operos.
– Ar tiesa, kad parodos temą išprovokavo Lukiškių aikštės memorialo konkursas, kurio vertinimo komisijos narys jūs buvote? Juk čia rodomi filmai – tarsi pradžiamokslis, kaip reikėtų žiūrėti į paminklus, jų kūrimą, interpretavimą.
– Na, nevadinčiau to pradžiamoksliu, nors labai norėtųsi, kad tie mano darbai būtų suprasti.
Pati paroda tikrai nėra Lukiškių aikštės monumento istorijos tęsinys. Aš sau kėliau visai kitus uždavinius, pirmiausia – estetinius.
Nors netiesiogiai sukurti ją būtent tokią galėjo padrąsinti vis aktyvesnė visuomeninių erdvių liustracija ir visos mūsų kultūros konservatyvėjimas – vis primityvesnis praeities vertinimas.
Tai mane ir paskatino eksponuoti filmus, kurie sukurti prieš dešimt ar net penkiolika metų, bet dabar atrodo radikalesni nei tada. Norėjosi parodyti, kad mūsų šalyje mažėja tolerancijos, supratimo ir noro matyti savo aplinką įvairesnę, laisvesnę.
– Kalbėdamas apie viešųjų erdvių liustraciją turite omenyje vis nesibaigiantį sovietmečio paminklų šalinimo bumą?
– Taip, visa tai galima pavadinti liustracija arba pernelyg skrupulinga desovietizacija. Mano manymu, liustracija pirmiausia turėtų būti vykdoma ne miesto aikštėse ar kiemeliuose, o valstybinėse įstaigose.
Teigiama, kad viešųjų erdvių išvalymas apvalys ir pačią visuomenę. Aš tuo labai abejoju, nes ne sovietmečio paminklai yra tikroji ideologinė tarša. Tarša yra mentalinė, ji vis dar gyvuoja daugelyje valstybinių struktūrų.
O skulptūros tik žymi jau praėjusią epochą, mirusią ideologiją, kuri šiandien visai neveiksminga. Išvalyti praeities ženklus iš visų erdvių net žalinga, nes taip mes prarandame svarbius atskaitos taškus, kurie padeda deramai įvertinti dabartį.
Jau užaugo ne viena karta žmonių, neturinčių trauminės istorijos patirties, kurią vyresniems simbolizuoja tos skulptūros. Jaunimas, žiūrėdamas į sovietmečio likučius, gali šių dienų iššūkius palyginti su ta rėksminga propagandine, ideologine didybe. Jų tai nebejaudina, jie atsparūs tai retorikai, nes kuria ateitį žinodami, kokia buvo praeitis.
O kai nelieka jokių ženklų, nebėra ir su kuo palyginti, į ką atsispirti. Tuomet ima klestėti ir neoliberali, korektiška, nekonfliktinė kūryba.
– Naujausias jūsų filmas apie Andrew Lloydo Webberio roko operos „Jesus Christ Superstar“ pastatymą aštuntojo dešimtmečio Vilniuje – tarsi priekaištas? Kai jį žiūri, atrodo, kad sovietmečiu buvo daugiau energijos ir noro lygiuotis į pasaulinius procesus.
– Paroda prasideda filmu „Aplankant Soliarį“ su aktoriumi D.Banioniu, kuris vaidino ir legendiniame Andrejaus Tarkovskio „Soliaryje“. Mano filmas parodo, kaip praeityje buvo įsivaizduojama ateitis ir kiek daug praeityje buvo ateities. Kituose filmuose matyti, kaip smarkiai dabartyje dominuoja praeities klišės.
Videokūrinyje, kuriame naudojami dokumentiniai roko operos pastatymo kadrai, akivaizdus ten susirinkusių žmonių jaunatviškas spontaniškumas. Taip pat meninės raiškos, kuri buvo susijusi su roko muzika, modernumas ir kartu asmeninės, o ir politinės laisvės siekis. Visa tai išryškina šiandienį mūsų sąstingį.
Pasižiūrėkit – socialiniai tinklai užgrūsti vartotojiška informacija: kaip ką nors išsikepti, pasisiūti, nusipirkti ar kur nors nuvažiuoti. Jos siaubingai daug, o kritinių, analitinių pastabų ar svarstymų – itin mažai.
Jei pasirodo kokia įdomesnė nuomonė, tuojau visi puola komentuoti, kad to nereikia, nes žmonės nori pailsėti. Taigi viešojoje erdvėje pramoginės ir kritinės kultūros santykis yra katastrofiškai neproporcingas.
– Šia paroda norėjote parodyti, jog ir elitinis menas gali būti nenuobodus, aktualus, intriguojantis? Juk jūsų darbai įvertinti daugybe premijų, o paroda – tarp lankomiausių Nacionalinės galerijos renginių.
– Galima sakyti, kad savo pavyzdžiu noriu parodyti, jog ir kritišką poziciją turinčio menininko kūriniai gali būti įdomūs, sulaukti dėmesio, komercinės sėkmės. Mano darbai nėra pigūs, gal iš šiuolaikinių lietuvių menininkų ir patys brangiausi, bet juos įsigyja valstybiniai muziejai ir prestižinės privačios kolekcijos.
Juk iš tiesų egzistuoja įvairios intelektinės veiklos galimybės, kurių vien virdamas, kepdamas ir siūdamas gali net nepastebėti. Paskendęs buityje gali ir nepatirti, kad gyvenime yra ir kitas matmuo, kad intelektualios pramogos – dar smagesnės.
– Jūsų darbai pirmiausia buvo įvertinti užsienyje, o ne Lietuvoje. Tačiau daugumos filmų temos – lietuviškos. Ir nufilmuoti jie gimtinėje, o ne užsienyje. Kodėl?
– Aš visada norėjau būti tarptautiškas. Kaip ir tie vaikinai bei merginos, kurie susirinko klausytis Kęstučio Antanėlio pastatytos operos.
Mano kūrybinis kelias prasidėjo Londono tarptautinėje rezidencijų programoje „Delfina Studio Trust“ 1992–1993 metais. Tuomet kaip tik kilo jaunųjų britų menininkų populiarumo banga. Jų kūriniai kritikavo klasinę Anglijos visuomenę. Tai buvo savitas angliškas judėjimas, kuris sulaukė didelio tarptautinio dėmesio. Tie menininkai – tokios garsenybės kaip Damienas Hirstas, Douglas Gordonas, Tracey Emin.
Grįžęs iš Anglijos supratau, kad galiu būti pastabus ir kritiškas tų procesų, kurie vyko Lietuvoje, atžvilgiu. Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios iki kokių 2008 metų Lietuvoje viskas vyko ypač greitai, visuomenė keitėsi iš esmės. Besikeičiantys kultūros prioritetai leido pastebėti, kas nepelnytai nuvertinama, o kas pervertinama.
Mūsų XX a. architektūros pavelde, miestų planavime ar apleistose karinėse bazėse aš įžvelgiau daug bendrų dalykų su tais procesais, kurie vyko ir kitose Europos šalyse. Todėl ta vaizdų kalba, kurią naudoju savo filmuose, buvo suprantama ir italams, ispanams, prancūzams ar vokiečiams.
Tarptautinis modernizmas yra posttrauminė Europos patirtis. Ji ne tiek daug ir skiriasi nuo lietuviškos. Žinoma, Lietuvoje buvo tremtys, žmonės prievarta iš vienkiemių buvo vejami į miestus. Taigi tų trauminių patirčių priežastys buvo kitos, bet XX amžius visur buvo labai dramatiškas. Todėl kažin ar verta į savo praeitį žvelgti taip siaurai – iš aukos ir budelio perspektyvos. Juk tuomet būname labai jautrūs savo bėdoms ir visiškai nesidomime, kas vyksta aplinkui.
O juk būtent už „Nesprogusios bombos poveikį“ aš ir gavau Amsterdame tą prestižinį Vincento van Gogho apdovanojimą, kuris yra įvardijamas kaip geriausio šiuolaikinio Europos menininko prizas. Ko čia kuklintis. Nors viskas filmuota netoli Platelių, bet puikiai suprantama visur. Net ir parodoje rodomas senas darbas „Kaimietis“, pasakojantis apie generolo Jono Žemaičio-Vytauto paminklo kūrimą, vis dar domina tarptautinę publiką. Nesenai jis buvo rodytas Pietų Korėjoje, Seule.
– O kam jums prireikė stereoskopinių vaizdų? Prabudo skulptoriaus patirtis? Norėjosi plokščią kino ekraną paversti trimate skulptūra? Juk skulptūros studijas pasirinkote neatsitiktinai?
– Na, dar mokykloje man lipdyti trimačius objektus buvo daug įdomiau nei piešti, todėl gal geriau ir sekėsi. Skulptūra yra sintetinė raiška. Ji organizuoja erdvę, veikia atėjusio į tą erdvę atėjusio žmogaus pojūčius. Ji artima kino raiškai. Skulptūrą mes apžiūrime judėdami apie ją, o kine mes liekame vienoje vietoje, o prieš mus bėga vaizdai ir šviesotamsos dėka sukuriama gylio ir atstumo iliuzija.
Atsiradusios 3D arba stereoskopinio vaizdo galimybės tą dar labiau užaštrina, leidžia žmonėms naujai patirti menininko kuriamą realybę. Niukasle (JK) mačiau kaip žmonės, žiūrėdami stereoskopinę Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimo projekciją, tiesia ranką ir bando pačiupinėti vaizdą. Tai sugrąžina į brolių Lumiere'ų pirmųjų seansų laikus, kai žmonės bijojo, kad garvežys įvažiuos į kino salę.
Mano manymu, kai tik vaizdiniai tampa įprasti, jie praranda ryšį su žiūrovu. Žiūrėdami naujus kūrinius žmonės turi iš naujo pergalvoti tai, ką jie mato ir kaip jie tai mato. Būtina žiūrovui suteikti naujų impulsų. Tai darė ir avangardo kūrėjai. Aš to siekiau naudodamas kino juostą, o dabar tai suteikia trijų dimensijų vaizdai. Iki šiol stebiuosi, kodėl tos technologijos nenaudoja Lietuvos kino kūrėjai. Aš ja tiesiog mėgaujuosi, nes tai galvojimas apie erdves, kur tikrovė persipina su skaitmenine realybe. Tai, ko gero, ir yra skulptūrinis aplinkos ir erdvės supratimas.
Kūrybą lydi apdovanojimai
Medijų menininkas D.Narkevičius gimė 1964 m. Utenoje, šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje.
1992 m. Vilniaus dailės akademijoje baigęs skulptūros studijas metams išvyko į kūrybinę rezidenciją Londone. Nuo 2013 m. – Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros dėstytojas.
2001 ir 2003 m. kūrėjas atstovavo Lietuvai Venecijos bienalėje. 2008 m. pelnė prestižinį šiuolaikinio meno apdovanojimą – Amsterdame (Olandija) teikiamą Vincento van Gogho premiją. Tais pačiais metais jo kūryba įvertinta ir Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Menininkas dalyvavo parodose „Manifesta 2“ ir „Manifesta 10“, taip pat San Paulo, Stambulo, Pusano ir Gvangdžou šiuolaikinio meno bienalėse, Miunsterio skulptūros projekte, tarptautiniuose Roterdamo, Oberhauzeno, Berlyno kino festivaliuose.
Jo kūrinių yra įsigijusios solidžios privačios ir valstybinės kolekcijos. Tarp jų – Moderniojo meno muziejus (MoMa) Niujorke, „Tate Modern“ muziejus Londone, Karalienės Sofios nacionalinis muziejus Madride, moderniojo meno muziejus „Louisiana“ Kopenhagoje, Prancūzijos nacionalinė kolekcija.
