Atkurtos Lietuvos respublikos šimtmečio išvakarėse J.Barilaitė „Vartų“ galerijoje Vilniuje iš savo asmeninės patirties sukonstravo neįprastą orkestrą, o visą parodą pavadino „Bamba Big Band“ (BBB).
45 metų menininkė pasiūlė pažvelgti į ketvirtį amžiaus, nugyventą laisvoje šalyje, ir pabandyti suvokti, ar išlaisvėjus ir išsibarsčius dar pavyks mums ką nors sugroti kartu.
– Kaip kilo mintis sukurti tokį neįprastą orkestrą? Pajutote, kad nebegalime susikalbėti? – paklausiau J.Barilaitės.
– Taip, ši paroda yra tarsi išsibarsčiusio, išnarstyto kūno susitikimas. Tai gali būti ne tik žmogaus, bet ir valstybės kūnas. Jo dalys susitinka ir bando kartu ką nors sugroti.
Juk ir mūsų valstybei šiuo metu – sudėtingas periodas. Daugiau nei dvidešimt metų gyvenome laisvės nuotaikomis, o dabar pasidarė aišku, kad vis tiek reikia susirinkti visiems kartu, susidainuoti. Nežinau, ar tai gali pavykti. Net nežinau, ar man pavyko tai atspindėti parodoje.
– Kodėl paroda prasideda nuo karaokės?
– Juk mūsų laisvėjimas ir prasidėjo nuo muzikos. Toje improvizuotoje karaokėje – paskutinių XX a. dešimtmečių, pankų laikų dainų priedainiai. Tokių grupių kaip „Sex Pistols“, „The Clash“, „Metallica“, pirmųjų reperių. Yra ir šiuolaikinių dainų tekstų.
Šalia – tarsi prieangis, o gal užkulisiai, kuriuose – grupės „Angelų trauzai“ archyvas: piešiniai, albumas su dainų žodžiais. Tą grupę įkūrėme vasarą, laikiau stojamuosius egzaminus į Dailės akademiją.
Vienintelis rimtas muzikantas buvo gitaristas, o visi kiti daugiau triukšmavo ir siautėjo. Aš dainavau, o gal labiau rėkavau? Grupė greitai iširo, bet aš turiu sūnų nuo to gitaristo.
– Namuose pasiūta Lietuvos trispalvė – taip pat iš tų lakų?
– Taip. Kokioje nors Anglijoje pankai buvo nusiteikę prieš valstybę, o mūsų pankai buvo už valstybę – „už Lietuvą, už Landsbergį“. Ir trispalvę vėliavą iškėlę virš Gedimino pilies bokšto laikė ne kas kitas, o tokios asmenybės kaip Varveklis ir Atsuktuvas.
Parodoje – ne ta vėliava. Bet ir ji 1991 metais plevėsavo virš Gedimino bokšto. Mano mama trispalvę nusipirko iš ją saugojusių žmonių. Akivaizdu, kad ji pasiūta namuose.
– Ką simbolizuoja begalvių šokiai, būgnai, erotika?
– Čia prasideda dabartinė beprotybė. Daiktai, kurie yra be kojų, be rankų ar be galvos. Atskirai – iš latekso ir plastiko pagaminti erotiški apatiniai, aukštakulnis batas. Radau juos Vilniaus Sodų gatvėje įsikūrusioje dėvėtų drabužių parduotuvėje, kuri skelbiasi teikianti pagalbą skurstantiems Afrikos vaikams.
Ten visuomet yra išskirtinių erotinių prekių. Juk stoties rajonas – laisvo elgesio moterų susirinkimo vieta, sostinės raudonasis kvartalas. Kaip ir visur – deklaruojame viena, o darome kita.
– Ar galerijoje eksponuojamais būgnais gali groti žiūrovai? Ir kaip tarp jų atsirado bamba? Ar ji jūsų?
– Žinoma, mano. Negi imsi ir paprašysi, kad žmogus leistų nufilmuoti jo bambą? Bamba, statinė, automobilių padangos – mano sukurti mušamieji. Visais jais galima groti.
Didžiojoje „Vartų“ salėje sudėlioti siurrealistiniai dalykai – mano susapnuoti. Kai prieš dvejus metus dariau parodą Kaune, susapnavau švilpaujančią bambą ir dainuojančią akį. Man tuomet nepavyko įgyvendinti kai kurių sumanymų, taigi, buvau gerokai suirzusi. Bet susapnavau tą didžiulę švilpaujančią bambą ir pasijutau laiminga. Tai nebuvo būgnas, o tik nepaprastai didelis žmogus. Parodoje bandžiau atkurti ir tą švilpavimo melodiją, nes ji buvo labai graži.
Tai ir yra tas orkestras, kuris kažkaip turi susigroti. Švilpaujanti bamba, dainuojanti akis, rėkianti ausis, o taip pat – sintezatorius keikūnas, kuris vietoj garsų skleidžia keiksmus. Jį sukūrė muzikos grupė „Jaunieji lietuviai“. Buvo įdomu, kai per parodos atidarymą kažkas tuo sintezatoriumi pabandė sugroti Lietuvos himną.
– Kodėl paskutinis parodos kūrinys pažymėtas ženklu „N14“?
– Tai pašiūrė, uždengta kino juostomis – ji primena Lietuvos kino studijos sunaikinimo istoriją. Juk parduoti buvo ne tik pastatai, bet ir visas filmų archyvas, ir jų kūrėjų autorių teisės.
Dabar latviai samdo lietuvių kino specialistus, nes jie neleido parduoti savo kino studijos.
Pašiūrės viduje rodau tokią namudinę erotiką, kuri buvo kažkokio žmogaus nufilmuota maždaug 1964 metais, tad ir atsirado ženklas „N14“.
Tą juostą radau Kalvarijų turguje nusipirkusi tris dėžes, pilnas kino juostų. Ten buvo ne tik erotikos, bet ir Jono Meko filmų ar turistinių kelionių į užsienį įspūdžių. Gal kokio saugumiečio archyvas
– „Bamba Big Band“ – tarsi erdvė, kurioje galima išdaužyti ir išrėkti nuoskaudas, kad laisvė taip ir nepadėjo sukurti tokios valstybės, kokioje svajojome gyventi?
– Na, tu matai valstybę, kuri parduoda kino studiją su autorinėmis teisėmis ir archyvais, o paskui susigriebusi kai ką išperka. Matai, kad su kūrėjais iki šiol elgiamasi kaip su šiukšlėmis. Kyla noras kovoti, naikinti, pykti.
Man asmeniškai paskutinis lašas buvo padidinti autoriniai mokesčiai. Gal visa tai ir smulkmenos, tačiau jos naikina gyvenimą. Todėl ir kalbu apie bandymą sukonstruoti kažką pozityvaus iš tos destrukcijos, kuri šiandien juntama kiekviename žingsnyje.
Tiesiog nebegali nekritikuoti. Žinoma, Lietuva – kaip mama. Pati galiu atvirai apie ją šnekėti, bet jei koks svetimšalis pradėtų aiškinti man apie Lietuvą, kokia ji bloga, tai greitai gautų į galvą.
Gal mano kritika nėra konstruktyvi, gal ji visiškai iracionali. Tačiau visa paroda – lyg pasakojimas apie žmones, kurie ėjo per gyvenimą su idealais. Juk man pačiai išsilaisvinimas sutapo su savos valstybės atgavimo pradžia.
Nemanau, kad teisūs tie, kurie sako, kad skelbiu revoliuciją. Tai daugiau toks vidinis pasipriešinimas. Paroda – kaip meilės ir mirties šokis.
Kūrybai naudoja savo kūną
(Datos ir faktai)
Menininkė J.Barilaitė gimė 1972 metais, ji gyvena ir kuria Vilniuje. 1990–1996 m. studijavo tapybą Vilniaus Dailės Akademijoje.
J.Barilaitė – tarpdisciplininė menininkė. Ji ne tik tapytoja, bet ir asambliažų, tekstų, performansų bei videomeno kūrėja.
Menininkės kūrybos pagrindą sudaro kritiškas požiūris į tapybos tradiciją, samprotavimai apie menininko tapatybę ir kūrybos prigimtį, ryškūs ir feministiniai akcentai.
Svarbi jos kūrybos medžiaga yra kūnas. J.Barilaitė analizuoja savo pačios ir kitų individų fizinių galimybių ribas. Ji pasitelkia savo kūną tam, kad perduotų įvairiausius pranešimus – nuo erotikos iki agresijos, nuo sentimentalumo iki ironijos.
Vieni žinomiausių menininkės darbų – pieno stiklinėje skęstanti autorė arba paveikslo tapymas bokso pirštinėmis.
J.Barilaitės darbų idėjos kyla iš tiesioginės menininkės aplinkos: vaikystės prisiminimų ir paaugliško maišto, motinystės rūpesčių ir klajokliško gyvenimo patirčių. Visa tai susiejama su meno istorija ir popkultūra.
Nuo 1998 m. menininkė yra Lietuvos Tarpdisciplininio meno sąjungos narė. Jos darbų yra įsigijusi Nacionalinė galerija, Mo muziejus bei kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.
