Mykolo Žilinsko dailės galerijoje pristatoma paroda „Kampas: Rimvido Jankausko (1957–1993) kūrybos retrospektyva iš Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų“. Ji skirta pernai vykusioms Kampo 60-osioms gimimo metinėms paminėti.
Nors tikslus šio menininko darbų skaičius nežinomas, muziejininkai džiūgauja į vieną vietą surinkę tiek jo paveikslų.
Abstraktūs tapytojo paveikslai, tarp kurių yra ir ypač didelio formato darbų, eksponuojami per du galerijos aukštus, o norinčių išvysti Kampo meninį palikimą gausa ragina susimąstyti apie aukštą jo kūrybos vertinimą.
Rinko iš privačių kolekcijų
„Suprantu žmones, kurie nenorėjo net trumpam skirtis su jų nuosavybe esančiais R.Jankausko-Kampo darbais, ir tuos, kurie tikino, jog tuščia siena jų namuose ar biure negražiai atrodo.
Tačiau džiaugiuosi, kad netrūko tų, kurie, išgirdę apie rengiamą parodą, muziejui paskolino dailininko darbus“, – atidarant parodą pabrėžė jos kuratorė Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė.
Iki šiol tiek daug Kampo kūrinių į vieną vietą nebuvo surinkta ir eksponuojama.
Kokia visos Kampo kūrybos dalis pristatoma Kaune, pasakyti sunku, nes nėra žinomas net apytikslis jo darbų skaičius. Vieša paslaptis, jog menininkas savo kurtais paveikslais atsiskaitydavo kavinėse, atiduodavo už skolas.
Siekė išsiaiškinti prigimtį
Rengti šio nestandartinio mąstymo kūrėjo parodą muziejininkę ir jos kolegas paskatino atspirties tašku tapusios paties dailininko užrašuose rastos mintys.
„Norėčiau pradėti nuo visiško nežinojimo. Atsikratęs visų „tabu“, pažadinti pasąmonę, kad išsiaiškinčiau savo prigimtį. Nebegaliu daugiau kovoti su savojo aš kosmosu“, – rašė Kampas.
M.Žilinsko dailės galerijoje greta brandžiausių, kūrybos kulminaciją žyminčių kūrinių eksponuojami Dailės instituto periodo paveikslai, atskleidžiantys menininko augimą autoritarinėje sistemoje, bei ankstyvieji Stepo Žuko technikume (dabar Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas. – Red.) sukurti darbai, apibūdinantys menininko kelio pradžią.
Parodą papildo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliui „Vilkų medžioklė“ kurti kostiumų eskizai, plakatas, dailininko užrašai.
Lankytojų akis ypač patraukia jo nutapyti darbai „Apleista sinagoga“, „Vakarai Ventės rage“, „Nukryžiuota obelis“, „Juoda saulė“, „Be pavadinimo/samurajus“.
Žavi laisvo kūrėjo pozicija
Prieš ketvirtį amžiaus šį pasaulį palikusio menininko Kampo kūrybos parodos atidarymas sutraukė itin gausų būrį gerbėjų.
Tarp susirinkusiųjų netrūko Kampą pažinojusių ir drauge dirbusių žmonių, menininko artimųjų. Atidaryme buvo ir jo duktė Simona Jankauskaitė.
Kampo bičiuliai ir artimieji neslėpė susižavėjimo, kad M.Žilinsko dailės galerijoje surinkta ir pristatyta tiek daug tapytojo darbų, pagerbtas jo atminimas.
Netrūko gyvų liudininkų prisiminimų apie kūrėją, kuris gimė Klaipėdoje, o būdamas keturiolikos metų be tėvų žinios įstojo į S.Žuko taikomosios dailės technikumą Kaune, iš jo išmestas, nes neatitiko sovietinės ideologijos standartų. Jį baigė grįžęs iš sovietų armijos, vėliau studijavo Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija. – Red.). Pabaigęs rinkosi laisvo menininko poziciją, gyveno ir kūrė Kaune.
Save vertino itin kritiškai
Parodą organizavusio Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus vadovo Osvaldo Daugelio teigimu, pristatomi dailininko laiškai artimiesiems, dienoraščio pobūdžio užrašai paneigia nusistovėjusį mitą, kad Kampas tapydavo stichiškai.
„Sklaidydami juos atrandame Rimvidą kaip sistemingai dirbantį, savo formalią spalvinę ir plastinę raišką griežtai analizuojantį ir itin kritiškai save vertinantį menininką“, – sakė direktorius.
Jis taip pat pastebėjo, jog Kampo tapybos sprogimas sutapo su Lietuvos nepriklausomybės pradžia.
Sovietmečiu subrendęs maištas dėl primygtinai brukamų oficiozinių meno normų tapytojo kūriniuose prasiveržė spalvų pliūpsniais, didžiuliais formatais, radikalaus gyvenimo būdo pasirinkimu.
Turėjo ir Bekampio pravardę
„Praėjo metai, kai išvarvėjau faršo pavidalu iš mėsmalės (Vilniaus dailės instituto žargonas. – Aut.) ir rankioju save po trupinėlį iš Vilniaus knaipių ir tarpuvarčių.
Taip reikėjo. Reikėjo kontrargumentų, kad išliktum nors ir pusfabrikačio kotleto pavidalo. Ir nežinia kiek metų dar reikės rankioti“, – tokia ištrauka iš Kampo laiškų pateikiama parodos lankytojams.
Vieša paslaptis, kad Kampas buvo Kauno bohemos atstovas, kurio gyvenimo būdas dažnai atrodė nepriimtinas net jo kolegoms menininkams. Parodos svečiai drąsiai ir garsiai kalbėjo, jog Kampas mirė vos pasiekęs brandos amžių, nes visas jo jėgas išsunkė tapyba ir alkoholis.
Tačiau, nepaisant to, jis taip pat yra toks tapytojas, kurio paveikslų beveik neįmanoma nusipirkti, nes jie šiandien vertinami ne tik menotyrininkų, bet ir kolekcininkų.
Priminta ir jo pseudonimo reikšmė. Paauglystėje atvykęs į Kauną jis buvo vadinamas Bekampio pravarde.
Priešdėlis „be“ vėliau natūraliai nunyko. Liko Kampas.
