Vieni panašūs į šimtakojus, kiti primena nykštuko galvą, treti atrodo lyg paukščių lizdas, ketvirti gali būti prilyginti būriui šliaužiančių gyvačių.
Taip vaikštant po ilgus metus apleistą ir užmirštą, o pastaruoju metu smarkiai atsinaujinantį Panemunės šilą vaizduotę kaitina romiai kiūksantys vienas už kitą įdomesni išrauti kelmai su plačiai išsikerojusiomis šaknimis.
Kauniečiai mielai šalia šių gamtos kūrinių fotografuojasi, vikresni nepatingi jais palaipioti ar įlįsti tarp išsiraizgiusio šaknyno.
Norintys pasimėgauti šiuo vaizdu turėtų suskubti, nes kelmų Panemunės šile greitai turėtų nelikti.
Trukdo prižiūrėti takus
Didžiuliai kelmai parke rastis pradėjo prieš kelias savaites. Panemunės seniūnė Rasina Žolynienė tvirtino, jog didžioji dalis jų – dar 2010 metais stiprios audros nulaužtų ar laiko ir gamtos paveiktų medžių likučiai. Daugelis šių medžių augo prie naujai tvarkomų parko takų.
„Kelmai trukdė prižiūrėti takų kraštus, pjauti žolę, todėl juos teko išversti“, – sakė seniūnė.
Kauno miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis seniūnės mintis papildė: tai buvo būtina padaryti ir dėl kitos priežasties – kad šalia takų plačiai išsikerojusios augalų šaknys negadintų naujai klojamos asfalto dangos.
„Daugelyje vietų medžių nebuvo likę – vien kelmai ir šaknys. Jos ardo ir iškilnoja takus, kenkia dangai. Darbininkai kelmus surinks ir išveš sudeginti“, – kalbėjo A.Pakalniškis.
Seniūnija prašymų negavo
R.Žolynienės tvirtinimu, prie Panemunės šilo gyvenantys žmonės kartais mėgsta iš parko parsinešti ir kur nors šalia namų pasidėti rastą kokią nors gražesnę nulūžusią šaką ar išverstą kelmą.
Tačiau ji nematė, kad neseniai išversti kelmai taptų naujais panemuniškių eksponatais. Seniūnė neatmetė galimybės, kad jie galėtų tapti laikinomis aplinkinių gyventojų erdvių puošmenomis.
„Iš vietinių esu girdėjusi, jog jie grožisi šiais kelmais, tačiau prašymų jų gauti nuosavoms erdvėms pagražinti ar kokiam nors parkui steigti nebuvo.
Mes šių medžių dalių niekam nesiūlėme. Nebent atsirado tokių, kurie kelmus išsivežė savavališkai, niekam apie tai nepranešę“, – kalbėjo R.Žolynienė.
Galėtų virsti puošmenomis
Žinomas tautodailininkas Adolfas Teresius įsitikinęs, jog kurį laiką parke esantys kelmai džiugins praeivių akį, tačiau užsižaisti nereikėtų, nes vėliau į juos žiūrint gali kilti klausimas: o kas čia juos pamiršo, kodėl jie čia palikti?
„Kai kurie kelmai su išsikerojusiomis šaknimis galėtų papuošti privačių namų, daugiabučių kiemus ar kitas panašias erdves. Žinoma, svarbu juos skoningai priderinti ir įkomponuoti.
Tam tikroje parko vietoje juos taip pat būtų galima išradingai panaudoti. Tarkime, ant dviejų kelmų uždėti lentą ir taip sukurti stalą ar suolus“, – siūlė A.Teresius.
Menininko teigimu, nereikėtų pamiršti, jog kelmai yra gyvosios gamtos dalis ir laikui bėgant kinta. Veikiami oro sąlygų ir laiko jie tręšta, lūžta ar kitaip keičiasi.
Tačiau tvirtesnių medžių dalys akį maloninti gali ir dešimt ar net dar daugiau metų.
Žemės meno kūriniai stebina nykdami
Marijus Gvildys
Floristas
„Kaip parke panaudoti natūralias gamtos medžiagas, kone kasmet demonstruoja Raudondvario dvaro parke žemės meno festivalį nuo 2012 metų rengiantys menininkai ir floristai iš viso pasaulio.
Pasitelkę išmonę ir fantaziją jie naudoja parke esančias šakas, akmenis, žemę, žolę, samanas, medžių šaknis. Žemės meno paskirtis – stebinti, keistis, suirti. Kiekvienas kūrinys yra gyvas, kintantis ir po kiek laiko išnyksta. Šis menas turi tikslą skatinti ekologiją, kurti traukos vietas bendruomenėms ir svečiams.
Pirminę instaliaciją matę lankytojai jau po kelių mėnesių išvysta visiškai kitokį vaizdą. Tai ir yra esmė – natūralios medžiagos grįžta į gamtą.
Kūrėjai nė kiek neišgyvena, kad jų kūriniai laikui bėgant suirs. Kaita ir laikinumas – svarbiausi žemės meno bruožai. Veikiami oro sąlygų ir laiko žemės meno kūriniai kinta, tręšta, lūžta ar kitaip keičiasi.“
