„Grietinėlė su pipirais“ – taip pavadinta tapytojos paveikslų paroda, kuri sausio 12-ąją, penktadienį, 19 valandą bus atidaryta Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje.
– Gabriele, savo parodoje mėgini atskleisti išvirkščiąją popkultūros pusę. Kokia ji?
– Saldi, karti ir aštri vienu metu, tarsi netikėtai rastum pipirą ten, kur vien tik tiramisu nuotaika. Visi mes čia būname, vaišiname vieni kitus desertais ir saldžiomis šypsenomis, pažadais ir kažin kam reikalingais dirbtiniais susižavėjimo bei palaikymo bučiniais per atstumą, jokiu būdu neprisiliesdami prie skruostų.
– Esate vadinama figūratyvinės tapybos atstove. Kuo jus traukia objektai, kuriuos galima tiksliai pavaizduoti?
– Mane iš tiesų traukia daiktai. Jų medžiagiškumas, forma ir paskirtis arba keli jos sluoksniai. Man jie – tarsi jausmo ar kokio prisiminimo talpykla. Žmonės kartais klausia, ar tuomet, kai mąstau apie naujus paveikslus, neturėčiau užsidaryti studijoje, izoliuotis? Tikrai ne! Visur renku į atmintį vaizdus, kuriuos vėliau naudoju naujuose darbuose it istorijos detalę.
– Paveikslas, į kurį sudėjote ir savo pastaruosius metus, tarsi mėgina kalbėti, kad gyvenimas – loterija. Ko daugiau jūsiškiame – laimėjimų ar pralošimų?
– Labai daug laimėjimų! Vienas didžiausių – mano nuostabus, protingas, įkvepiantis vyras, su kuriuo ką tik atšventėme savo trečias vestuvių metines. Esu be galo dėkinga loterijai, kad man taip neįtikėtinai pasisekė. Turiu geriausią šeimą, su kuria visuomet smagiai prisijuokiame, palaikome vienas kitą, o prireikus – skubame į pagalbą.
Saugumas ir užnugaris – svarbus ir reikalingas. Ypač kai esi jautrus menininkas ir kartkartėmis įsisuka atšiaurūs vėjai. Visa kita – ne sėkmės, o darbo klausimas. Jei atvirai, kai ilgą laiką negauni grįžtamojo ryšio, apima neviltis, tačiau žinau tikrai – nereikia nustot tikėti savimi, siekti savo tikslų, dirbti, sykiu nepamirštant pailsėti ir pasigaląsti ginklų.
– Ką darote su klausimais, į kuriuos nerandate atsakymų?
– Labai nemėgstu neefektyvumo ir neaiškumo, taigi būseną, kai kas nors vyksta ne pagal mano planą, geriausiai iliustruoja Kenzo World reklama. Tačiau turiu pripažinti, kad šiandien daug geriau nei anksčiau priimu, susitaikau su pasikeitusiomis, ne tokiomis kaip „sutarta“ sąlygomis. Darosi netgi įdomu, kas čia bus. O klausimai juk niekada nesibaigia, kai gauni atsakymus, iškart kyla kiti.
– Esate sakiusi, kad jūsų paveikslai – tarsi dienoraštis, kurio negali nerašyti. O dienoraštis – juk paslaptys. Ar nebaisu apsinuoginti prieš publiką?
– Labai baisu. Taip baisu, kad šiais metais dar normaliai nemiegojau. Bet pasirodo, apsinuoginti man patinka. Buvo laikas, kaip buvau susipykus su tapyba, netgi drįsau pagalvoti – „viso gero“. Tik greitai grįžau, nes likusiai be tapymo atrodė, jog laikas eina veltui. Nors nėjo – išmokau netgi siūti.
Beje, siūti man patinka, viskas atrodo daug paprasčiau ten: gražios medžiagos, yra iškarpos, yra linijos, kurias reikia sujungti ir viskas iškart išeina. O tapyboje vargsti, vargsti, rodos, gali išprotėti, bet man vis tiek jos reikia. Esu kartais šiek tiek paklaikusi, bet labai laiminga savo darbe.
– Iš kur atsiradęs nerimas, sklindantis iš jūsų paveikslų? Kokios jo priežastys šių dienų pasaulyje?
– Nerimas tapęs tokiu kasdieniu mūsų visų prieskoniu, kad netgi nėra sureikšminamas. Mes jaučiame spaudimą sulaukti sėkmės, būti pirmam, neklysti, visada būti pasitempusiam, geros nuotaikos, turėti įdomių istorijų ir patirčių. Tai tik maža viršūnėlė to, kas verda kiekvieno viduje šiais vaizdų ir sėkmės istorijų pūgos laikais.
– Jūsų drobės primena dėliones – daiktai iš vienų keliauja į kitas. Ar norite, kad žiūrovai žaistų jūsų primestą žaidimą?
– Noriu. Aš kuriu siužetą, kurį žiūrovas gali sekti, sujungti taškus, bet taip pat gali ir tiesiog vertinti kiekvieną darbą kaip kitą istoriją. Man labai patinka žaidimai, nes jie suteikia nekasdienišką intonaciją, priverčia veikti smegenų procentus, kurie paprastai nedirba – juk šiais laikais įprasta „baigti žaidimus“ ir daryti ką nors rimtai.
– Ar manote, kad einate teisingu keliu?
– Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi ne vieną talentą, jis tiesiog renkasi, kurią savo asmenybės dalį puoselėti. Esama tokių, kurie tik svajoja ir daug kalba laukdami ženklo, taip ir nepradeda nieko daryti arba pradėję neužbaigia iki galo – kai žengi pirmuosius žingsnius, niekas juk nepuola po kojomis su gėlėmis ir aplodismentais. Štai čia ir yra tas, neteisingas, kelias.
Įmanoma viskas, jei tik nori, negaili laiko, meilės, nuosekliai dirbi ir svarbiausia – mėgaujiesi procesu. Aš esu ten, kur noriu būti.
– Ar jau pasirengusi šokti į savo svajonių baseiną?
– Nuolat šoku. Nes baseinas, kaip ir tie (ne)atsakyti klausimai, nuolat kinta.
Gabrielė Šermukšnytė (g. 1990) – jauniausios kartos, gerai atpažįstamo kūrybinio braižo figūratyvinės tapybos atstovė. Menininkė tiria išvirkščias popkultūros puses, ironiškai kritikuoja šiuolaikinės visuomenės dekadansą ir rodo negailestingą jo atspindį. Vilniaus dailės akademijoje įgijo tapybos bakalauro ir magistro išsilavinimą. Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 2016 metų. Lietuvoje surengė kelias personalines parodas ir dalyvavo pleneruose, kūrybą rodė keliolikoje grupinių parodų Lietuvoje, Gruzijoje, Lenkijoje, Indijoje, Olandijoje.
G.Šermukšnytės paroda „Grietinėlė su pipirais“. Sausio 12-vasario 2 d. Pamėnkalnio galerija, Vilnius. Parodos atidarymas penktadienį, sausio 12 dieną, 19 val.
