Dailininkė J.Stauskaitė surengė neįprastą parodą-manifestą „Mano pasaulis“ Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje. Tai ir žvilgsnis į praeitį, ir kvietimas susimąstyti apie tai, kokią galią vaikams, jų savivokai ir požiūriui į kūrybą turi profesionalų ir žiniasklaidos dėmesys.
Paroda simboliškai užbaigia LRT jubiliejaus metus, primindama Lietuvos televizijos vaikų piešinių konkursą „Mano pasaulis“ (1970–1987 m.), kuris savo populiarumu prilygo iki šiol gyvuojančiai „Dainų dainelei“.
Menas – pajuokos objektas
Lietuvos vaikų ir moksleivių dainų konkursas „Dainų dainelė“ prieš kelerius metus minėjo 40 metų sukaktį. Tuo metu vaikų piešinių konkursas „Mano pasaulis“, nutrūkęs politinių permainų metais, taip ir nebuvo atgaivintas.
Šiandien viena šio konkurso vedėjų, žinoma dailininkė ir pirmosios privačios dailės mokyklos įkūrėja J.Stauskaitė „Mano pasaulio“ išnykimą iš televizijos ekrano laiko viena priežasčių, lėmusių visuomenės nesugebėjimą vertinti vizualiojo meno kūrinius.
Jos manymu, ir užgaulios kalbos menininkų atžvilgiu diskusijose dėl Lukiškių aikštės monumento, ir patyčios Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arkos“ (vadinamos tiesiog „Vamzdžiu“) adresu kyla dėl menko visuomenės išsilavinimo būtent šioje srityje.
„Specialios meno mokyklos ir būreliai, kurių pastaraisiais metais atsirado labai daug, paveikia tik labai nedidelę visuomenės dalį. Daugelio bendrojo lavinimo mokyklų ir gimnazijų mokytojai iki šiol per dailės pamokas verčia vaikus kopijuoti vazas ar kokius nors kitus daiktus.
Nieko nuostabaus, kad moksleiviai tas pamokas vadina nuobodžiomis ir iš jų bėga, o kiek paaugę visus dailininkus vadina kvailiais, kuriančiais nesuprantamus dalykus“, – kalbėjo J.Stauskaitė.
Lietuva vaikų akimis
Televizijos konkursas „Mano pasaulis“ parodydavo ne tik vaikų kūrybą, bet ir išryškindavo kūrybiškai dirbančius dailės mokytojus, kurie tapdavo pavyzdžiais savo kolegoms.
Piešinius aptardavo ir vertindavo tokie dailės autoritetai kaip Albertas Gurskas ir Jonas Gudmonas, dailininkės Antanina Ramunė Vėliuvienė, Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė ir daugelis kitų žinomų menininkų.
Kūrybingų dailės mokytojų paskatinti vaikai iš visų Lietuvos kampelių kasmet konkursui „Mano pasaulis“ atsiųsdavo 3–4 tūkstančius piešinių.
Į parodą „Mano pasaulis“ Vilniuje kelių dešimčių metų senumo vaikų piešiniai atkeliavo ir iš kitų miestų mokyklų – Druskininkų, Šiaulių, Dusetų miestelio ar Medeikių kaimo.
Tarp jų autorių – šiandien garsių menininkų pavardės.
„Ši paroda – ne vien įdomi vaikų darbų ekspozicija. „Mano pasaulis“ – tai praėjusio amžiaus Lietuvos vaizdas.
Tai tokia šalis, kokią matė vaikai, – su žirgų lenktynėmis, karvėmis, mokyklomis, žydinčiais sodais ir kaimo kiemais“, – kalbėjo parodos sumanytoja J.Stauskaitė.
Ji pasiūlė palyginti čia eksponuojamus darbus su antrajame Mokytojų namų aukšte šiuo metu rodoma Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos auklėtinių paroda.
Kitas laikas, kitokie darbai, kitokia Lietuva.
Nereikia būti kaip kiti
Pasak J.Stauskaitės, visi konkursai bei įdomesni kūriniai viešose erdvėse dar ilgai kels žmonių pasipiktinimą, nes jų niekas neišmokė, kaip galima į tą meną pažiūrėti.
Todėl jų ir negali paveikti argumentai, kad tam tikros plastinės raiškos paminklai Londone ar Paryžiuje buvo statomi tik prieš kelis šimtus metų, o dabar situacija – visai kitokia.
J.Stauskaitės manymu, vienintelė vieta, kurioje gali prasidėti realūs pokyčiai, – dailės pamokos bendrojo lavinimo mokyklose.
„Juk galima per vieną pamoką pasikvietus profesionalą vaikams išaiškinti, kodėl vadinamasis „Vamzdis“ yra geras meno kūrinys. Manau, kad net matematikos ar fizikos mokytojai tai puikiai suprastų, jei jiems paaiškintų ir parodytų“, – tikino ji.
Paklausta, kodėl norėtų atgaivinti piešinių konkursą televizijoje, nors visuomet teigia, jog nemėgsta varžymosi meno srityje, J.Stauskaitė nesutriko. Jos manymu, nebūtina atgaivinti kadaise populiaraus „Meno pasaulio“.
Tačiau tiesiog verkiant reikėtų kokios nors panašios laidos, kurioje būtų profesionaliai kalbama apie vaikų kūrybą.
„Dailė – vienas tų menų, kuris leidžia žmogui būti savimi. Juk piešdamas vaikas sėdi vienas priešais baltą popieriaus lapą. Jis kuria savo pasaulį – be jokių nurodymų ar taisyklių.
Tai, ką jis sukuria, yra kažkas nuostabaus jau vien todėl, kad iki šiol tokio dalyko nebuvo pasaulyje. Tai ne mano išsigalvojimas, tuo grindžiama ir dabar ypač populiari meno terapija“, – sakė J.Stauskaitė.
