Po 24 metų pertraukos Kaune pristatoma paroda, skirta vienos ryškiausių Lietuvos meno pasaulio asmenybių, lūžio kartos atstovo, grupės „Angis“ nario Rimvido Jankausko-Kampo 60-osioms gimimo metinėms paminėti. Parodoje eksponuojami per 100 tapybos ir grafikos kūrinių iš penkių Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų. Kūrinius skolino 23 privatūs asmenys, galerijos ir institucijos.
Kampo tapybos sprogimas sutapo su nepriklausomybės pradžia. Vėlyvajame sovietmetyje subrendęs maištas primygtinai bruktomis oficiozinėmis meno normomis tapytojo kūriniuose prasiveržė spalvų pliūpsniais, didžiuliais formatais, radikalaus gyvenimo būdo pasirinkimu.
R.Jankauskas-Kampas rašė: „Praėjo metai, kai išvarvėjau faršo pavidalu iš mėsmalės (VDI žargonu) ir rankioju save po trupinėlį iš Vilniaus knaipių ir tarpuvarčių. Taip reikėjo. Reikėjo kontrargumentų, kad išliktum nors ir pusfabrikačio kotleto pavidalu. Ir nežinia, kiek metų dar reikės rankioti.“
Kaip profesionalus dailininkas Kampas reiškėsi labai trumpai, vos šešerius metus, tad brandžių, Kaune gyvenant tapytų paveikslų nėra daug.
Greta brandžiausių, kūrybos kulminaciją žyminčių kūrinių, parodoje eksponuojami Dailės instituto periodo paveikslai, atskleidžiantys menininko augimą autoritarinėje sistemoje, bei ankstyvieji Stepo Žuko technikume sukurti darbai, apibūdinantys menininko kelio pradžią. Parodą papildo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliui „Vilkų medžioklė“ kurti kostiumų eskizai, plakatas, dailininko užrašai.
Pristatomi dailininko laiškai artimiesiems, dienoraščio pobūdžio užrašai paneigia nusistovėjusį mitą, kad Kampas tapydavo stichiškai. Sklaidydami juos, atrandame Rimvidą kaip sistemingai dirbantį, savo formalią spalvinę ir plastinę raišką griežtai analizuojantį ir itin kritiškai save vertinantį menininką. Apmąstymai apie save patį, studijas, paveikslų kūrimo analizė kreipė link minties atskleisti kūrybą paties menininko akimis.
R.Jankauskas-Kampas gimė 1957 m. gruodžio 7 d. Klaipėdoje. Ten baigė vakarinę dailės mokyklą. Būdamas 14 metų be tėvų žinios įstojo į S.Žuko taikomosios dailės technikumą. Tuo metu jau turėjo Bekampio pravardę. Priešdėlis „be“ vėliau natūraliai nunyko. Iš technikumo buvo išmestas, nes neatitiko sovietinės ideologijos standartų. 1980 m. grįžęs iš sovietinės armijos jį pabaigė.
1981-1987 m. studijas tęsė Valstybiniame dailės institute prof. Vincento Gečo klasėje. Baigęs institutą, rinkosi laisvo menininko kelią, gyveno ir kūrė Kaune, tęsė arsininkų tradicijas, savo mokytojais įvardydamas senąjį Antinį, Alfonsą Vilpišauską ir Giorgio de Chirico.
1993 spalio 7 d. mirė Klaipėdoje.
