Sostinės „Vartų“ galerijoje surengta E.Jauncems paroda „Pavojinga mityba“ – pirmoji solidi šios menininkės ekspozicija jos vaikystės mieste. Parodos tema – pagrindinės šių dienų pasaulio grėsmės: „visagaliai“ vyrai ir nenumaldoma saldumynų trauka.
„Aš kasdien ryte skaitau spaudą, žiūriu žinias, domiuosi politika, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo 33 metų E.Jauncems. – Pastebėjau, kad šiuo metu pavojingiausi dalykai yra vyrai ir cukrus. Mat ir mokesčius cukrui padidino, ir veganų mityba populiarėja.
Pradėjau svarstyti, kodėl tas dalykas, kuris teikia tiek daug džiaugsmo, pasidarė toks pavojingas ir draudžiamas.
Panašiai nutiko ir dėl vyrų. Kino industrijoje kilusi seksualinio priekabiavimo skandalų banga tik patvirtino, kad ir antroji mano pasirinkta parodos tema – ant bangos. Visi pradėjo pulti garsius vyrus. To neišvengė net ir lietuvių režisierius Šarūnas Bartas.“
– Kodėl tiek laiko praleidusi Taivane, nusprendėte studijuoti meną Londone? Kaip prasimanydavote pinigų?
– Londone turėjau draugų. Gana gerai pažįstu miestą, nes nuo dvylikos metų motina siųsdavo mane ten mokytis anglų kalbos. Be to, Londone galima įstoti į meno studijas, net jei nemoki klasikinio piešimo.
Man pasisekė, kad iš karto nepavyko įstoti į tapybą, teko pradėti nuo tekstilės. Mat Londono švietimo sistema, jei pasirenki meną, visai nemoko amato. Įmeta tave į meno aplinką ir turi pats susiformuoti, atrasti savo braižą ir vietą.
O aš visai nemokėjau dirbti su medžiagomis, neturėjau jokių amato pagrindų. Baigusi tekstilę išmokau elgtis ne tik su spalvomis, bet ir su drobe. Nebūtina jos tempti ant porėmio. Galiu tapyti ant pačių įvairiausių formų, suklijuoti kelis sluoksnius. Padarau drobę kaip skulptūrą, ant kurios tapau aliejiniais dažais.
Kuo keisčiau – tuo geriau. Tiesa, tuo pat metu aš naudoju tas pačias priemones ir tapybos metodus, kuriuos menininkai naudoja nuo XV amžiaus.
– Ar garsusis tapytojas Davidas Hockney nenustebo, kad jo stipendiją laimėjo menininkė, kuri dirba su tekstile?
– Ne, jis labai gerai supranta, kad aš noriu tiesiog perdaryti klasikinį paveikslą. Kai lankiausi jo studijoje Kalifornijoje (JAV), mes apie tai net nekalbėjome, nes jis į mane žiūri tik kaip į tapytoją. Jis ypač gerai įvertino mano piešinius.
Kai lankiausi jo dirbtuvėje, daug kalbėjomės apie istoriją – tiek meno, tiek portreto. Aptarėme ir perspektyvą, ir spalvas. Diskutavome apie tai, kaip svarbu kartu lavinti ir ranką, ir mąstymą.
Didžiuojuosi, kad D.Hockney pagyrė mano darbų spalvas. Man apskritai tos stipendijos gavimas ir susitikimas su tokio lygio menininku iki šiol atrodo kaip sapnas.
D.Hockney buvo svarbu tai, kad aš beveik dvejus metus praleidau Londono nacionalinėje galerijoje. Juk kiekvieną savaitę po du tris kartus ten nueidavau. Mačiau kaip šypsojosi, kai vartydamas mano eskizus atpažindavo ten rodomus portretus. Gal jie priminė jam tą laiką, kurį pats ten praleido.
– Jūsų parodoje žiūrovus ypač stebina keisčiausių vyrų portretų gausa. Kaip ir kodėl kilo mintis kurti būtent portretus?
– Šį ciklą pradėjau prieš penkerius ar šešerius metus. Tuo metu mane ir sudomino Londono nacionalinėje galerijoje eksponuojami vyrų portretai. Man atrodė, tarsi jie žiūri į mane. Visi labai liūdni, lyg būtų įkalinti savo paveikslų didybėje.
Pradėjau skaityti apie Renesansą, apie tos epochos kultūrą, istoriją. Kaip tik tais laikais kilo individo išaukštinimo idėja. Klestėjo aliejinė tapyba. Žmonės užsakydavo menininkams nutapyti juos ir jų giminaičius įamžinančius paveikslus.
Tai būdavo portretai su įvairiausiais galios simboliais – specialiais gestais ar šermuonėlių kailiais. Londono nacionalinė galerija – lyg kokia instagramo ar feisbuko atmaina. Joje taip pat visiems rodomi žmonių lūkesčiai, svajos.
Susigraudindavau pamačiusi šiuolaikinius menininkus vyrus, kurie ateidavo į galeriją ir piešdavo, studijuodavo tuos portretus. Jie norėdavo būti tokie kaip tie įamžinti menininkai, juos kankino būtinybė tapti kažkuo svarbiu.
– Jūsų darbų ekspozicija irgi primena paveikslų galeriją. Nors kai kurie jų – labiau pyragaičiai nei portretai.
– Antroje parodos salėje sukūriau lyg ir konditerijos parduotuvę, tačiau visus „pyragėlius“ sukabinau tarsi paveikslus Londono nacionalinėje galerijoje. Paskutinė salė – raudona. Kaip muziejus arba kepėjo krosnis – aistra ir kraujas, meilė ir pavojus.
Mane domina žmonių troškimai. Vaikščiodamas po muziejų dažnai trokšti turėti vieną ar kitą paveikslą, o galbūt svajoji ir apie tai, kad tavo atvaizdas kada nors kabotų panašioje vietoje.
Parduotuvėje norisi paragauti pyragaičio. Tačiau dažniausiai to sau neleidi. Kaip ir muziejuje.
– Stengiatės vengti saldumynų?
– Taip. Juk tai pasakojimas ir apie mane. Manau, kad turiu priklausomybę nuo cukraus ir nuo paveikslų. Tad džiaugiuosi, kad paroda yra nedidelėse, kamerinėse salėse. Galiu išlikti kukli, nepretenduodama tapti kažkuo tokiu kaip garsus tapytojas ar konditerininkas, kuriais taip žavimės ir kurie tokie pavojingi.
– Parodai parašėte tekstą apie labai seksualų ir vyrišką konditerininką. Kaip tie vyrų portretai jums susisiejo su pyragėliais? Ar dėl prietarų, kad tikras vyras turi mėgti saldumynus?
– Ne, to nesu girdėjusi. Žiūrėjau laidą apie kažkokią JAV konditerijos parduotuvę. Jos darbuotojai pasakojo, kad iš ryto pas juos užsuka pagrindiniai klientai.
Kai parodė vaizdą, pamačiau, kad prie staliukų sėdi vien vyrai – užkandžiauja, skaito laikraščius. Nustebau, kad šeštą valandą ryto jie sėdi kepyklėlėje, užuot pusryčiavę su žmona.
Tai toks socialinis paradoksas. Viena vertus, mes žiūrime į vyrą kaip į galingą ir daugeliui galintį pakenkti asmenį, nuo kurio dažnai priklauso moters gyvenimas.
Kita vertus, tie vyrai, anksti ryte sėdintys konditerijos kepyklėlėje, man atskleidžia būtent silpnąją vyro pusę, jo vienišumą.
– Karališkajame meno koledže jūs ir teorinį darbą parašėte apie berniuko virtimą vyru?
– Taip. Pradėjau nuo nuotraukos, kurią padariau keliaudama Kinijoje. Tai dešimties metų berniukas, kuris šoka į vandenį. Jis jaučiasi kaip karalius, kaip liūtas, kuris nušokdamas galingai aptaškys visus draugus ir laimės kovą. Vėliau rėmiausi Jerome'o Davido Salingerio romanu „Rugiuose prie bedugnės“, toliau – Jeano Paulio Sartre'o ir Rolando Bartheso filosofija, o pabaigiau Rembrandtu, žiūrinčiu į savo atvaizdą.
Šia tema domiuosiu seniai. Kai būdama 25 metų pradėjau domėtis vizualiaisiais menais, tai perskaičiau daug feministinės literatūros. Ir man susidarė įspūdis, kad tuos veikalus parašiusios moterys – labai piktos.
Skaičiau jų puolamo filosofo Jacques'o Lacano ar psichologo Sigmundo Freudo knygas ir pamaniau, kad tų vyrų teiginius galima būtų ir šmaikščiai analizuoti, ir pasijuokti. Ėmiau domėtis, kaip moterys vaizduoja vyrus meno kūriniuose. Tuomet ir atradau Nacionalinę galeriją. Pamačiau tą garsių, išdidžių vyrų liūdesį ir vienišumą.
Juk tie pasaulio galingieji, agresoriai tuo pat metu yra ir labiausiai pažeidžiami. Vyrų ne tik valdžioje yra daugiau nei moterų, bet ir pačiame dugne – tarp benamių. Londone nuomojuosi dirbtuvę iš menininko, kuris gyvena rūsyje, nes skiriasi, o butą paliko žmonai ir vaikams.
Krizė išlaisvino menišką sielą
E.Jauncems šiemet baigė tapybos magistro studijas Londono karališkajame menų koledže, o prieš tai – antrąsias bakalauro studijas Čelsio menų koledže. Jos kelią į pripažinimą gerokai palengvino 2015 m. laimėta prestižinė britų tapytojo D.Hockney meno fondo stipendija. Šiandien 33 metų kūrėja gana sėkmingai parduoda savo darbus ir yra palankiai vertinama kritikų.
Lietuvoje iki šiol ji geriau buvo žinoma kaip Eglė Jauncemaitė – viena muzikos grupės „Pieno lazeriai“ įkūrėjų ir jos vokalistė. Ši lietuviškos muzikos grupė gyvavo pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje ir laviravo tarp šokių muzikos, džiazo ir pankroko.
Vėliau mergina studijavo kinų kalbą ir kultūrą Vilniaus bei Taivano universitetuose, pradėjo dirbti išskirtinių kelionių organizavimo srityje.
Verslo pasaulis turėjo įtraukti E.Jauncems, kurios motina Alma Jauncemienė – žinoma verslininkė, o senelis Juozas Budrikis – praeityje garsaus parduotuvių tinklo „Pas Juozapą“ įkūrėjas.
Tačiau prasidėjusi ekonominė krizė padėjo meniškai sielai išsiveržti į laisvę. Grįžusi į Taivaną ji vis labiau domėjosi vizualiuoju menu. Nemažai keliavo po Kinijos kaimus, mokėsi specifinių siuvinėjimo ir audimo technikų, kurias dažnai naudoja kurdama savo darbus – koliažus, netradicinių formų tapybą.
Kolekcijos, cukrus, geismas
„E.Jauncems darbuose justi aiškios seksualinės potekstės, menininkė akivaizdžiai žaidžia su geismo, ėdrumo ir išpuikimo tarpusavio ryšiais.
„Pavojinga mityba“ tarsi nebyliai perspėja, kad turėtume atsispirti pyragaičių vilionėms. Mūsų žvilgsnis juos paverčia akmeniu lyg XVII a. olandų natiurmortuose, vaizduojančiuose atotrūkį tarp pasaulietiškos sėkmės teikiamų gėrybių ir jų dvasinės vertės.
Menininkės kūryboje matome skeptišką požiūrį į prekės galią ir patrauklumą, artimą W.Thiebaud gausiu dažų sluoksniu nutapytiems Amerikos kavinukių maisto vaizdams arba C.Oldenburgo 1961 metų instaliacijai „Parduotuvė“.
Mums taip pat primenama, jog daugelis didžiųjų viešų meno kolekcijų buvo pradėtos rinkti iš cukraus pelno turtus susikrovusių magnatų. Tai liudija Mauritshuis galerija Hagoje ir Tate galerija Londone. Saldumynų kepėjo šlovė primena ir mūsų potraukį cukrui, ir menininkų šlovės troškimą“.
Taip „Vartų“ galerijoje surengtą E.Jauncems parodą „Pavojinga mityba“ publikai pristatė meno kritikas A.Meurice.
