Kaskart užvertusi galvą pagalvodavau, kaip smagu būtų užsikarti ir pažvelgti iš tokio aukščio į Vilniaus stogus. Sėdėtum ten kaip bokšto sargas Olė iš H.Ch.Anderseno pasakos ir stebėtumeisi, kad pasaulis iš viršaus visai kitaip atrodo.
Tuomet net nežinojau, kad bažnyčia vadinasi Mergelės Marijos Ramintojos vardu, nežinojau, kad jos sakrali erdvė supjaustyta išbetonuotomis perdangomis, padarant tris aukštus, kad sandėliavimo plotas būtų triskart didesnis ir įrengiant lifto šachtą, nežinojau, kad joje nelikę nė užuominų iš buvusio altoriaus, o sienų tapyba kruopščiai uždažyta. Nežinojau net ir to fakto, kad čia ilgus tarybinius metus buvo sandėliuojamos daržovės.
Kaskart praeidama matydavau tik dar vieną apleistą Vilniaus istorinę vietą ir, kad nekiltų dar daugiau graudžių minčių ar noro ieškoti kaltųjų, kad toks unikalus vėlyvasis barokas stovi niekam nereikalingas, nuleisdavau akis žemyn, mintis nugindavau tolyn ir paspartindavau žingsnį. Apleisti seni pastatai suspaudžia širdį beveik taip pat stipriai, kaip ir apleisti seni žmonės, kurių niekam nebereikia. Jie tiek daug galėtų papasakoti, bet niekam nebeįdomu klausytis – visi tik nudelbia akis ir nuskuba tolyn.
Tą popietę prieš pat Kalėdas bažnyčios apsilaupiusios rudos durys buvo pravertos, o prie įėjimo ant sniego žibėjo žvakelės. Pirmojoje patalpoje pasitiko du pilioriai, o pakėlus galvą net pasimatė vargonų balkonėlio dalis. Nei vieno žmogaus, tik mano žingsniai. Šaltukas nubėgo per nugarą, nežinau, ar buvo tikrai šalta, o gal pajutau, kad gyvybė jau senai palikusi šį pastatą.
Įžengiau pro antras duris ir iš karto pakliuvau į tamsią patalpą, kurią šiek tiek šildė tik Rokiškio krašto prakartėlių ekspozicija. Radau betoninius laiptus, laikydamasi geležinio turėklo ir baugščiai dairydamasi pradėjau kilti jais.
Laiptų viršuje žengiant pro privertas dureles, reikėjo palenkti galvą, tačiau vėl išsitiesusi pagaliau atsidūriau bažnyčioje. Pro didžiulius langus vos vos sroveno išblyškusi popietės šviesa, o skliautuotos lubos privertė pakelti akis aukštyn. Kaip keista, pagalvojau stovėdama altoriaus navoje su trimis dideliais langais už nugaros, juk esu toje vietoje, kur melsdamiesi žvelgia žmonės, kur kyla jų maldos ir prašymai.
Būtent toje vietoje ir prasideda Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų paroda iš kelionės po Saksoniją, pavadinta „Menininkų keliu Ever su kunigu Algirdu Toliatu“. Tai pati pirmoji paroda šioje erdvėje.
Po baltų dažų sluoksniu turbūt slepiasi senųjų dailininkų darbai, gal kada nors jie bus atgaivinti ir nustebins mus, bet dabar ant baltų sienų kabo 33 didelės nespalvotos fotografijos. Daugiausia – gamtos vaizdai. Rūsčios smiltainio uolos, kreivi medžiai, apsamanoję tarpekliai, išsiraitęs upės vingis, sunkūs debesys, plaukiantis rūkas, rudeninis paklotas – kai kuriose nuotraukose tai tik dekoracijos, o kai kuriose atlieka pagrindinę rolę.
Menininkų kelias driekiasi Saksonijos Šveicarijoje – Vokietijos rytiniame pakraštyje, kur vingiuoja Elbė, o Saksonija susitinka su Čekijos Bohemija. Prieš daugiau nei du šimtus metų šiuos unikalius gamtos paminklus su neįžengiamais miškais ir aukštai virš jų iškilusiomis smiltainio uolomis atrado ir išpopuliarino du Drezdene dirbę dailininkai, vėliau įsigalėjo romantizmo epocha ir čia keliaudavo vokiečių dailininkai romantikai.
Paskui dailininkus tuo keliu pasuko rašytojai, muzikai bei kiti įkvėpimo gamtoje ieškoję menininkai, o kelias buvo pavadintas Dailininkų keliu (Malerweg). Ilgą laiką buvęs primirštas kelias atgaivintas tik šio amžiaus pradžioje. Menininkų kelio legenda sužavėjo ne tik mane, bet ir kunigą A.Toliatą bei fotografą A.Aleksandravičių. Spalio pradžioje mes beveik įveikėme penkis jos etapus iš aštuonių, nueidami 60 kilometrų iš 112.
„Ši mūsų rudeninė kelionė su kunigu ir rašytoja buvo kažkokia nežemiška, net nežinau, ar ji buvo labiau fizinė, ar dvasinė, – per parodos atidarymą sakė fotografas ir čia pat pridūrė, kad jis labai laimingas, galėdamas iškabinti tokios kelionės nuotraukas būtent šioje erdvėje.
„Paroda bažnyčioje lyg ir įprasmina mūsų visą kelionę. Čia – paskutinė jos stotelė. O kartu, tai naujo kelio – apleistos bažnyčios atgimimo kelio pradžia“, – sakė A.Aleksandravičius. Jis į kelionę išsiruošė smalsumo vedinas ir neturėdamas jokio tikslo surengti parodą, bet Menininkų kelyje sugauti vaizdai buvo tokie įspūdingi, kad buvo nedovanotina juos pasilaikyti tik sau.
Pasak jo, niekada nežinai koks tu grįši ir ką parsineši iš kiekvienos kelionės. Fotografas sako, net negali paaiškinti kaip gimė paroda ir kaip jis jai atrinko net 33 nuotraukas – pati parodos vieta padiktavo tokį simbolinį krikščionišką skaičių. Jis sako, į daugelį klausimų negalintis atsakyti, tiesiog tiki, kad mūsų gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai. Paklausus, kuri vieta labiausiai įsiminė, fotografas paminėjo Bastėjos tiltą lietingą dieną, kurį jis prisimins visą gyvenimą. Parodoje yra net keli darbai, atspindintys šios vietos magiją.
„Kadaise labiau mėgau fotografuoti žmones, vėliau žvilgsnis nukrypo į peizažą. Bet smagiausia, kai gali parodyti žmogų, kaip gamtos dalelę, – sako jis ir nusijuokęs priduria: – man visi Dievo kūriniai gražūs. Pasak jo, fotografuoti kunigą A.Toliatą buvo labai įdomu.
„Iš vienos pusės, kunigas toks pat dievo kūrinys, kaip ir gamta, o iš kitos pusės – jis toks pat žmogus, kaip ir mes visi“, – sako jis ir priduria, kad net Kristus buvęs žmogumi.
Apžiūrinėju kunigo portretus, skambant šiems žodžiams. Iš tiesų, kai kuriose nuotraukose jo dalyvavimas sudvasina gamtos sukurtus paminklus. Kitose fotografas leidžia kunigui susilieti su gamta ir parodo jo menkumą didingos gamtos šešėlyje.
Kunigas basas ir vienišas stovi aplopytame kelyje, neturinčiame nei pradžios, nei pabaigos, už jo keli medžiai ir sunkūs debesys, abiejose pusėse – derlių atidavę laukai, bet jis žiūri į priekį, ramus ir susikaupęs, nieko nebijantis.
Kitoje nuotraukoje kunigas prisiglaudęs prie uolos, bet drąsiai atstatęs veidą vėjui ir nežinomybei, ant uolos viršaus sulinkęs, bet labai augti norintis medelis, o pirmame plane skilęs kelmas sunkus ir nepajudinamas, tačiau jo faktūra graži, daug pasakanti, lyg seno žmogaus raukšlės.
Dar kitoje kunigas lipa stačia uola viršun, jo sutana plaikstosi ir jis vieniems gali pasirodyti kaip šikšnosparnis, tvirtai įsikabinęs į akmenį, o kitiems – kaip naujų atramų nelengvame kelyje aukštyn nuolat ieškantis dvasininkas. Kiekvienas žiūrovas atras savo prasmes, tačiau prie kiekvieno darbo tikrai stabtels. Gal net susimąstys, ar Dievo daugiau gamtoje, ar bažnyčiose.
Pamenu, kaip vos grįžęs iš kelionės Algimantas pasakė, kad šitas nuotraukas paliks spalvotas, nes spalvų rudeniniam lietui lyjant nebuvo tiek daug, kad jį vargintų. Bet dirbdamas vis tik nusprendė pasilikti prie įprasto savo braižo. „Nemėgstu atvirukų“, – sako jis apie spalvotus peizažus. – tarp juodos ir baltos juk yra tiek atspalvių, kad į juos sutelpa visos mano spalvos. Šešėliais aš gebu pasakyti kur kas daugiau nei spalvomis“.
Ir kaip juo netikėti. Juodai baltose fotografijose net ir gamtos vaizdai kupini dramatizmo ir prie jų stabtelėjęs esi priverstas susimąstyti. Algimanto vaizduojamas pasaulis nėra rožinis ir pakylėtas, nėra saldus ir nudailintas, jis sunkus, jame daug juodos spalvos ir raukšlių, daug nutylėjimų, bet jis ne slegiantis, o gilus, turintis daug sluoksnių ir dar daugiau užuominų.
Jo fotografijose net debesys plaukia ne dėl grožio, bet norėdami kažką pasakyti, kažkur nuvesti. Elbės vingis iš viršaus, plaukiantis laivelis tolumoje ir pro sunkius debesis prasprūdęs saulės spindulys dovanoja viltį ir pažadą. Kaip ir pagaliau duris atvėrusi Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia.
Paroda veiks iki vasario 2 dienos, ją aplankyti galima penktadieniais nuo 17 iki 19 val. ir šeštadieniais nuo 13 iki 19 val. Bet norintiems pasižvalgyti nuo bokšto viršaus dar teks palaukti – sako, į viršų vedantys laiptai labai surūdiję.
