Už eurą galima pakilti sukonstruotais laiptais į paminklo viršų ir atsidurti sovietinėje virtuvėje: čia įrengtame kambarėlyje ant virtuvinio stalo stovi J.Zikaro „Laisvė”. Nenuostabu, kad tokia instaliacija sukėlė ne tik nemažą susidomėjimą, bet ir daug prieštaringų nuomonių.
Vienų manymu, tai galimybė pažvelgti Laisvei tiesiai į akis, perkelti ją į savo kasdienę buitį. Kitiems virtuvėje atsidūrusi Laisvė primena sovietinius laikus, kai apie tikrąją laisvę buvo galima kalbėti tik saugioje aplinkoje - ne kur kitur, o prie virtuvinio stalo, tos pilkos dėžės ribose. Dar kiti į šį Laisvės įkalinimą žiūri kaip į brangaus simbolio išniekinimą, jų ilgai ir skausmingai siektos laisvės išnaudojimą už vieną eurą. Tad ko iš tiesų siekiama šia menine provokacija?
Instaliacijos autorius T.Nishi Kauno bienalės programoje pristatytas kaip menininkas, kurio „tikslas nėra įtikti ir patikti visiems“, o kūriniai „dažnai sukelia kontroversiškas reakcijas ir didelę opoziciją“. „T.Nishi siekia ne tik sustabdyti žmones prie meno kūrinio pakeliui į parduotuvę ar namo, bet ir pakeisti juos iš pasyvių žiūrovų į aktyvius stebėtojus“.
Vieną lapkričio rytą Laisvė sulaukė to aktyvaus žiūrovo. Lapkričio 15-ąją kauniečiai Saulius Dambrauskas ir menininkas pacifistas Vytenis Jakas, apsirengę baltais chalatais tarsi gydytojai, apžiūrinėjo instaliaciją ir ėmėsi kai kurių korekcijų. Ant skulptūrą juosiančių sienų jie baltais dažais užrašė: „LAISVĖ LAISVEI“, „LAŠAS LAISVĖS“.
Lyg ir būtų galima pasidžiaugti: japonų menininko instaliacija iš esmės pasiekė savo tikslą. Bet šie „aktyvūs stebėtojai“, kurių teigia taip laukusi Kauno bienalė, sulaukė netikėtos organizatorių reakcijos. Šį meninį performansą bienalės organizatoriai bei „Kauno diena” suskubo įvardinti kaip chuliganizmą ir vandalizmą, o LAISVĖS užrašai jau kitą dieną buvo uždažyti. Juos mena tik ant dėžėje esančių durų likęs L raidės kraštelis.
Dėl šio „vandalizmo“ Kauno bienalės organizatoriai kreipėsi į policiją ir šiuo metu prieš performanso sumanytojus pradėtas ikiteisminis tyrimas „dėl viešosios tvarkos pažeidimo”.
Įdomu tai, kad menininkai dirbo dieną, apsirengę baltais chalatais, pakvietę performansą užfiksuoti ir žiniasklaidos atstovus. Jie darbavosi erdvėje, kurioje įspėjamai nurodyta: „Jus stebi vaizdo kameros.” Tad kaip galėjo būti, kad šis atsakas buvo taip iškreiptai suprastas ir kur čia galima įžvelgti vandalizmą bei viešosios tvarkos pažeidimą?
Baltų chalatų reikšmę S.Dambrauskas ir V.Jakas apibūdino ne tik kaip sumanytą pilietinį gydymą, bet ir kaip solidarumo su šiuo metu Lietuvoje pilietinį ryžtingumą demonstruojančiais gydytojais bei Kauno darželinukų valgyklų darbuotojais išraišką, taip skatindami į šią „Laisvės Laisvei“ akciją pažvelgti plačiau, iš pilietinės savimonės gelmių.
Nemažai Lietuvos menininkų palaikė S.Dambrausko ir V.Jako idėją, įvardijo ją kaip gyvo meninio dialogo pavyzdį. Tačiau Kauno bienalės rengėjai ir toliau atkakliai laikosi vandalizmo versijos, išsižadėdami savo aktyvaus žiūrovo ir bet kokio peržengiančio kalbos ribas atsako į meno provokaciją, mat tam nebuvo gauti reikiami leidimai.
O juk tai galėjo tapti puikiu gyvo meno pavyzdžiu planuojant kitus miesto projektus - ypač „Europos kultūros sostinės 2022” kontekste! Minėta situacija pagimdė anekdotinį aforizmą: „Jeigu menui reikia leidimas, tai jau nebe Menas, o bienalė.”
Absurdiška, kad bet kokie bienalės „Facebook“ puslapyje atsiradę įrašai apie šį incidentą vėliau buvo ištrinti, tarsi nieko nebūtų įvykę, užkertant kelią tęsti diskusiją bent socialinių tinklų erdvėje.
Kyla klausimas - kodėl tuomet norėta perkelti meną iš galerijų į miestą, į žmogaus kasdienę aplinką, jei dialogas pasibaigė vos tik į šį dialogą pabandė įsitraukti žiūrovai? Būtent aktyviai įsitraukti, ko taip siekia šiuolaikinis menas.
Abu policijos nemalonėje atsidūrę kauniečiai aktyviai dalyvavo ir gindami visuomenės interesą – stabdydami neteisėtus medžių pjovimo darbus Kaune. Dabar, atrodo, bienalės vardu su jais bandoma susidoroti kaip su nepatogiais piliečiais.
Kur šioje istorijoje pradingsta deklaruojamas žodis MENAS? Juk T.Nashi, kėsindamasis į Laisvės paminklą, laukė reakcijos - ko mes imsimės dėl šio meninio vandalizmo? Stebėsime? Džiaugsimės? Burnosime? Imsimės veiksmų? Ar tai ir nėra meninė diskusija? Juk menininkas uždavė klausimą savo darbais, o ne prie diskusijų stalo. Ar žiūrovas neturi jam atsakyti ta pačia kalba?
Kreipiausi į T.Nashi dėl įvykusio incidento. Bienalės organizatoriai skelbėsi patys būtinai apie tai pranešią menininkui, teigdami, kad buvo sugadintas jo kūrinys. Kol kas jokių viešų autoriaus komentarų apie tai nepaskelbta, o būtų labai svarbu išgirsti ir jo paties nuomonę.
Tikiuosi greitai sulaukti atsakymo ir juo pasidalyti, nors teisiniu atžvilgiu tai dviejų kauniečių likimo nepakeis. Šie žmonės kai kam nepatogūs, o bienalė neklysta. LAISVĖ LAISVEI!
Bienalė paneigė kaltinimus
Pasirodžius šiam straipsniui į portalo lrytas.lt redakciją kreipėsi ir Kauno bienalės rengėjai. Kauno bienalės vadovė Virginija Vitkienė savo komentare rašė:
Kauno bienalės vardu noriu atsakyti į Jūsų portale publikuoto straipsnio turinį, ir jo aspektus, kurie tendencingai netikslūs. Straipsnio autorė, kuri yra vieno iš incidento dalyvių – advokato Sauliaus Dambrausko dukra, vadindama Kauno bienalės veiksmus „susidorojimu su nepatogiais piliečiais“.
Norime konstatuoti faktus susijusius su Kauno bienalės menininko Tatzu Nishi instaliacijos aprašinėjimu ir mūsų įstaigos reakcija bei motyvais. Lapkričio 15 d. ryte prieš kūrinio darbo pradžią užfiksavome, jog konstrukcija yra aprašinėta užrašais, kviečiančiais išlaisvinti laisvę. Užrašai buvo pagarbaus tono, atspindėjo pilietišką nuomonę, nieko neįžeidžiantys, tad svarstėme ar užrašus palikti, ar nuvalyti, kokie galimi scenarijai užrašus palikus.
Kadangi Kauno bienalė projekto laikotarpiu yra atsakinga už Juozo Zikaro skulptūros saugumą bei lankytojų saugumą (patekimas į ekspoziciją yra 12 metrų aukštyje), o kas ir kokių tikslų vedini tokį veiksmą atliko, nežinojome, tad nusprendėme įvykį registruoti policijoje bei užrašus nuvalyti.
Pagrindinė to priežastis – negalėjome skatinti šios diskusijos tąsos 12 metrų aukštyje. Nebuvome tikri ar sekanti intervencija arba tokių užrašų paskata toliau diskutuoti nesaugiai perlipant vartus ir užtvaras dideliame aukštyje, neturės dar blogesnių pasekmių – rimtų susižalojimų, o gal net ir vandalizmo prieš skulptūrą.
Norėdami išsiaiškinti įvykio aplinkybes Facebook‘o paskyroje paklausėme, gal yra mačiusių įvykį ir vakare jau turėjome kauniečių atsiųstą nuorodą su išsamiu Init TV reportažu, nufilmuotu S. Dambrausko ir V. Jako užsakymu.
Už kelių dienų, jau žinodami akcijos dalyvius ir jų poziciją, po oficialaus policijos užklausimo dėl bylos eigos, atsakėme, kad „kadangi padaryta žala yra nedidelė ir, tikėtina, akcija nebuvo atlikta ketinant pakenkti J. Zikaro Laisvės skulptūrai, už kurios saugumą VšĮ Kauno bienalė yra atsakinga iki gruodžio 15 d., nereikalaujame dėl šio įvykio kaltų asmenų nubausti įstatymo nustatyta tvarka”. Taigi, bienalė nei inicijavo konkrečių asmenų patraukimą atsakomybėn, nei jį tęsia.
Dėkojame visiems pilietiškiems miestiečiams. Mūsų visų Laisvė yra verta kiekvienos nuomonės – tai brangiausia, ką turime. Su Juozo Zikaro "Laisve" galite iš arti pasimatyti dar dvi dienas (11-oji Kauno bienalė baigiasi lapkričio 30 d.). Kaip ir numatyta, gruodžio pirmomis dienomis konstrukcija bus išardyta ir visi turėsime ką apie Laisvę prisiminti.“
