Valdovų rūmuose surengtoje parodoje „Eksponatai. 2016–2017 m. dovanotos ir įsigytos vertybės“ pristatomi 2016 ir 2017 metais muziejaus rinkinius papildę eksponatai.
Ypač svarbi ekspozicijos dalis – kolekcininkų dovanoti numizmatikos rinkiniai. Muziejaus bičiulis, vienas Valdovų rūmų paramos fondo steigėjų ir ilgametis jo vadovas 79 metų E.Kulikauskas muziejui padovanojo monetų, medalių ir banknotų kolekciją, kurią sudaro net 382 vertybės, įkainotos keliomis dešimtimis tūkstančių eurų.
Tai pats gausiausias vieno asmens dovanotas muziejinių vertybių rinkinys Valdovų rūmų muziejaus istorijoje.
Parodoje galima išvysti dalį šio rinkinio, kuria pristatoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos monetų raida ir įvairovė: nuo Žygimanto Augusto valdymo laikais kaldintų dvidenarių, pusgrašių, keturgrašių iki Vazų laikotarpio paltarokų, šilingų, grašių.
– Kaip pradėjote kaupti monetų kolekciją? Ar tai buvo noras išsaugoti ryšį su Lietuva, nors mokslus baigėte ir iki pat pensijos dirbote JAV? – paklausiau prieš porą dešimtmečių į Lietuvą sugrįžusio E.Kulikausko.
– Manau, dažnas mano kartos jaunuolis buvo kolekcininkas. Labiausiai mėgta rinkti pašto ženklus. Tai buvo įdomus būdas susipažinti su pasaulio šalimis – jų kalba, menu ir simboliais, valdovais arba garsiais žmonėmis, kultūra, architektūra ir meno kūriniais.
Dabar kiti laikai, mažai kas rašo tikrus laiškus, ant kurių reikia lipdyti pašto ženklus.
Aš rinkau pasaulio pašto ženklus, bet labiau domėjausi lietuviškais. Rinkau ir Lietuvos Respublikos tarpukario monetas ir banknotus – litus. Mano uošvis kolekcininkas Bronius Kviklys paskatino rinkti ir LDK monetas, kurių buvo galima rasti numizmatikos parduotuvėse, pas privačius asmenis ir aukcionuose.
Labai aktyviai kolekcionavau pirmus dvidešimt metų. Tai buvo ypatingas ryšys su Lietuva. Bet ir užsienyje gyvendami nuolat buvome tarp lietuvių, nes apie 95 proc. mano bičiulių JAV buvo lietuviai. Vaikus veždavome į šeštadieninę lietuvių mokyklą.
O kai praėjusio amžiaus pabaigoje Lietuvoje prasidėjo išsilaisvinimas, nuolat sekdavome įvykius ir palaikėme nepriklausomybės siekius.
– Kur ir kokią monetą įsigijote pirmiausia? Gal jos nedovanojote muziejui, o kaip simbolį laikote kokioje nors garbingoje vietoje namuose?
– Padovanojau visą rinkinį su pirma įsigyta moneta – juk tai kolekcijos dalis. Pirmą LDK monetą įsigijau 1965 m. Los Andželo „Robinson“ universalinės parduotuvės numizmatikos skyriuje. Tai buvo nuostabus ir netikėtas radinys – labai geros būklės Žygimanto Augusto 1562 m. sidabrinis trigrašis.
Iš visų monetų ji man iki šiol yra viena gražiausių – su seno sidabro spindesiu ir patraukliu dizainu. Jos averse matome karūnuotą valdovo monogramą SA – „Sigsmund Augustus“, o reverse yra nuostabus Vytis su Gedimino stulpais. Tai senovės grožis – senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės neištrinamas paliudijimas.
Prisiliesti prie seno pinigo – tai pasiekti anuos laikus ir žmones.
– Kiek metų rinkote senąsias monetas? Ar šiuo metu dar papildote kolekciją?
– Tas trigrašis – pradžia mano mėgėjiško rinkinio, kurį pildžiau daugiau nei 40 metų. Mane skatino, šiuo rinkiniu domėjosi ir savo dubletus man dovanodavo ir uošvis. Džiaugdavausi suradęs ir įsigijęs daugiau monetų ar medalionų, susijusių su Lietuvos istorija.
Tarp lietuvių monetų kolekcininkų yra ne tiek ir daug. Tokios kolekcijos populiaresnės tarp lenkų, kurie ir buvo Lenkijos Karalystės bei LDK monetų pardavėjai. Džiaugiausi savo rinkiniu, bet ilgainiui pasilikti sau ir laikyti stalčiuje nenorėjau. Tegul tai, kas vertinga mūsų visų istorijai, būna pasiekiama visuomenei. O tam nėra geresnės vietos nei Valdovų rūmų muziejus.
– Kodėl jūs nusprendėte padėti būtent šiam Vilniaus muziejui ir net tapti jo paramos fondo pirmininku? Juk tokios pareigos – ne tik garbingos, bet ir reikalaujančios daug jėgų ir laiko.
– Aš visada domėjausi Lietuvos istorija. O kai atvykome į Lietuvą ir apsigyvenome Vilniaus senamiestyje, susidomėjau tuomet vykdytais Žemutinės pilies archeologiniais tyrimais ir ketinimais atkurti Valdovų rūmus.
Jaučiau, kad turiu prisidėti prie to proceso, nes ten dirbo labai šviesūs, nuoširdūs žmonės – archeologai, istorikai, restauratoriai. Šie rūmai – buvęs valstybingumo simbolis ir senovės grožis, kurį norėjosi atkurti, kad puoštų miestą ir valstybę. Juk sunku netgi įsivaizduoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę be Valdovų rūmų.
– Ar buvo sunku suburti žmones tokiam reikalui? Juk buvo nemažai skeptiškai rūmų atstatymo atžvilgiu nusiteikusių žmonių.
– Nebuvo labai sunku surinkti Valdovų rūmų paramos fondo steigėjus. Jais būti sutiko labai garbingi asmenys. Iš užsienio lietuvių – net trys Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkai – Vytautas Kamantas, Gabrielius Žemkalnis ir Regina Narušienė – palaikė šią idėją. Ją palaikė ir Pasaulio lietuvių bendruomenės seimai.
Tokie žymūs asmenys kaip poetas Marcelijus Martinaitis, skulptorius Stanislovas Kuzma, istorikas Edmundas Rimša, akademikas Eugenijus Jovaiša, saksofonininkas Petras Vyšniauskas irgi tapo fondo steigėjais. Dar turėčiau paminėti ir rašytoją Kazį Almeną, daktarą Juozą Kazicką, kurie pasiūlė nemažai įdomių idėjų.
Iš pradžių, žinoma, buvo žmonių, kurie manė, kad tas lėšas geriau būtų skirti kitiems tikslams. Valstybei visuomet labai daug ko reikia – ir švietimui, ir socialiniams tikslams. Tačiau būtina rūpintis ir kultūra.
Vilniaus paveldas buvo smarkiai apleistas, nes mes gyvenome okupuoti labai daug metų. Todėl išryškinti lietuvių tautos palikimą anksčiau nebuvo galimybių.
Po ilgų šimtmečių pagaliau galime atkurti tai, kas buvo sunaikinta. Dabar sakome, kad bažnyčios – gražiausi mūsų paminklai, bet jos irgi buvo statomos sunkiais laikais. Vargšų visada buvo, bet dėl to negalima atsisakyti to, kas yra labai reikšmingas anų laikų palikimas mums visiems.
– Kai nusprendėte sugrįžti iš JAV į Lietuvą, ar tikėjotės imtis tokios veiklos? O gal planai buvo visai kitokie?
– Buvau labiau linkęs prisidėti prie Lietuvos ekonomikos. Juk mano profesija – elektros inžinierius. Bet įsikūręs Vilniaus senamiestyje susipažinau su paveldo išsaugojimo problemomis, ir mano gyvenimas pakrypo ta linkme.
1999 metais įsteigėme draugiją „Pilis“. Po metų paaiškėjo, kad reikia padėti Valdovų rūmų tyrėjams ir atkūrėjams, nes valstybei buvo ekonomiškai sunkus metas.
Nutarėme, kad, jeigu valstybė negali, visuomenė turi ką nors daryti. Tuomet ir įsteigėme Valdovų rūmų paramos fondą. Surinkome ir skyrėme lėšų daugeliui tikslų – ne tik penkiems gobelenams ar kitiems eksponatams įsigyti, bet ir Valdovų rūmų idėjai garsinti bei tradicijoms formuoti, parėmėme nemažai svarbių leidinių.
Nuo 2001 m. aštuonerius metus veikė paviljonas „Valdovų rūmų vartai“, per kurį su Valdovų rūmų atkūrimu susipažino tūkstančiai miestiečių ir svečių. Rengėme paramos vakarus, kol dar nebuvo atstatyti Valdovų rūmai, vesdavome ekskursijas.
– Esu muziejaus tarybos garbės narys. Fondas baigė veiklą, nes jo steigėjai nutarė, kad tikslas pasiektas.
Fondo veiklą šiandien jau puikiai vykdo ir pats muziejus. Bet vis dar veikia Valdovų rūmų paramos komitetas JAV, kuriam vadovauja ponia Regina Narušienė.
Jis įsteigtas 2003 metais ir visada buvo aktyvus, surinko nemažai lėšų. Komitetas parėmė Gotikinės salės įrengimą, Saulės laikrodžio sukūrimą, Didžiosios salės frizo dizainą bei herbinio frizo sukūrimo darbus ir dovanojo Tūkstantmečio varpą.
Muziejus praturtėjo denarais, taleriais, ortais
E.Kulikausko Valdovų rūmams padovanotoje kolekcijoje yra Vokiečių ordino šilingas, Prahos grašis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos ternarai, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių Kazimiero, Aleksandro ir Žygimanto Senojo valdymo metais nukaldinti denarai, šilingai, pusgrašiai ir grašiai.
Rinkinyje taip pat galima pamatyti Žygimanto Augusto valdymo laikais nukaldintus dvidenarį, pusgrašius, trigrašius ir keturgrašius.
Įdomios ir Lietuvos bei Lenkijos valdovų Vazų laikotarpio monetos: pusantrokai, šilingai, grašiai, trigrašiai, šeštokai, ortai, 30 grašių monetos, valdovų Augusto III ir Stanislovo Augusto laikais nukaldinti pustaleriai ir taleriai.
E.Kulikauskas patikėjo muziejui ir 1831 m. sukilimo metu kaldintas 2 ir 5 zlotų monetas bei Lietuvos Respublikos tarpukario monetas. Be monetų, jis padovanojo valdovus ir istorinius įvykius menančius medalius.
