Kauno bienalės šiųmetė tema „Yra ir nėra“. Jos rengėjai lankytojus vilioja išskirtiniu požiūriu į paminklų temą. Netrūksta raginimų į kai kuriuos įvykius ar reiškinius pažvelgti kitaip.
Į projektą įsitraukę menininkai iš įvairių šalių ypatingą dėmesį skyrė Holokausto temai. Per Antrąjį pasaulinį karą Kaune vokiečiai nužudė apie 30 tūkst. žydų.
„Žydų gyvenimo ir naikinimo Kaune temą kūrėjai mėgino atskleisti skirtingais aspektais. Siekiama kuo labiau atkreipti visuomenės dėmesį, kad tokia tragedija daugiau niekada nepasikartotų“, – kalbėjo Kauno bienalės meno vadovė Virginija Vitkienė.
Dainos skamba jidiš kalba
Iki lapkričio 30 dienos įvairiose Kauno vietose galima rasti skaudžią miesto žydų istoriją menančių ženklų. Bene ryškiausi jie – Vilijampolėje, kur 1941–1944 metais buvo įkurtas getas.
Kiekvieną dieną lygiai vidurdienį šiame gyvenamajame rajone, šalia Demokratų ir Vytenio gatvių sankryžos esančioje aikštėje (geto laikais ji buvo vadinama Demokratų aikšte), skamba po dvi jidiš kalba atliekamas dainas. Jas dainuoja Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos studentai.
Jaunųjų dainininkų atliekami kūriniai kaskart sustoti priverčia praeivius, šalia esančios Jono ir Petro Vileišių vidurinės mokyklos moksleivius.
Ši vieta – buvęs Kauno geto teritorijos pakraštys. 1941 metų spalio 28 dieną aikštėje vyko masinė geto gyventojų atranka – „Didžioji akcija“, kurios metu iš beveik 30 tūkst. gete gyvenusių žydų 9,2 tūkst. buvo pasmerkti mirčiai ir sušaudyti per dieną.
Kad būtų lengviau suvokti tragedijos mastą, įsivaizduokite kone pilną Kauno „Žalgirio“ areną per sporto varžybas ar koncertą.
Siuntė į kairę arba į dešinę
Šias bene didžiausias masines žydų žudynes Lietuvoje mena buvusioje aikštėje šiuo metu esančioje parduotuvėje pirkėjų pirkiniams susidėti siūlomi nemokami plastikiniai maišeliai.
Pirkinius susidėti jie gali į maišelius su dvejopais užrašais – „Į dešinę“ arba „Į kairę“. Ant maišelių užrašytas ir skaičius, simbolizuojantis gyvenimui arba mirčiai pasmerkto žydo numerį.
Mat prieš 76 metus žmones iš geto gestapo viršininkas siuntė į kairę arba į dešinę. Kartais visą šeimą kartu, o kartais išskirdavo artimuosius vien galvos linktelėjimu ar piršto mostu.
Patekusiems į dešinę pusę vakare buvo leista grįžti į namus, o atsidūrusieji kairėje buvo užrakinti nakčiai, o ryte nuvaryti į IX fortą ir sušaudyti.
Skaičius rašė ir moksleiviai
Tarp tądien Vilijampolėje į dešinę patekusių laimingųjų buvo ir Didžiojoje Britanijoje gyvenančios šio projekto autorės Jenny Kagan tėvai. Jie gyvi liko ne tik per „Didžiąją akciją“, bet ir per Antrąjį pasaulinį karą.
„Šioje vietoje nėra jokio tradicinio paminklo, jokio kito ženklo šiam įvykiui paminėti. Užuot mąsčiusi apie tradicinį atminimą, J.Kagan sukūrė paminklą Demokratų aikštėje tai lemtingai dienai atminti.
Galima sakyti, ji įsiterpė į šiandien aplink Demokratų aikštę gyvenančių žmonių kasdienybę. Įdomu tai, kad į projektą buvo įtraukti gretimoje mokykloje besimokantys moksleiviai, – jie kartu su autore ant maišelių rašė skaičius, klausėsi jos pasakojamų istorijų“, – sakė V.Vitkienė.
Planuojama, jog šioje parduotuvėje per visą Kauno bienalės laikotarpį apsilankys 30 tūkst. pirkėjų, tiek, kiek gete gyveno žydų, ir visi jie turės galimybę gauti maišelį, simbolizuojantį gyvenimą arba mirtį.
Vieta primena apgriautą getą
Dar vienas žydų atminimui skirtas Kauno bienalės objektas stovi Vilijampolėje esančioje Sąjungos aikštėje.
Menininkas Horstas Hoheiselis (Lenkija) ir Andreas Knitzas (Vokietija) pasiūlė buvusioje Kauno geto teritorijoje stūksančio buvusio sovietinio memorialo komjaunuoliams, kovojusiems už tarybų valdžią, transformaciją. Jie Lietuvos centriniame valstybės archyve surado sugriauto Kauno geto nuotraukų, perkėlė jas ant aliuminio ir kartu su medinėmis dėžėmis jas įkomponavo į šį paminklą.
„Ši vieta tokia apleista, kad neapsigausiu sakydama, jog primena laikus, kai čia veikė getas. 1979 metais atidengto paminklo bronziniai reljefai atgavus Lietuvos nepriklausomybę buvo išmontuoti ir išvežti.
Nuo tada monumentas niokojamas, teritorija daugelį metų netvarkoma. Kitų griuvėsių – vokiečių iki pamatų sugriauto ir sudeginto geto nuotraukos šioje erdvėje tiesiog pritapo. Maža to, fotografijos nuo pat pirmųjų dienų vandalų niokojamos: braižomos, dėžės laužomos“, – pasakojo V.Vitkienė.
Tėvui atminti – akmenėlis
Kauno bienalės kūrėjai pasiūlė atkreipti dėmesį ir į kitus žydų tragedijai skirtus ženklus.
„Mano vardas buvo Adina. Mano tėvo vardas buvo Samuelis. Jis gyveno Kaune, Ugniagesių gatvėje 12.
Bet vieną 1941-ųjų dieną jo ten nebebuvo. Jo nebebuvo niekur, niekada. O mano vardą pakeitė, kad mane išgelbėtų. Todėl ir Adinos nėra. Paimkite akmenėlį ir nuneškite prie mano tėvo durų.
Žydai turi tradiciją palikti ant kapo akmenėlį kaip ženklą, kad jį aplankė. Taip jie atlieka ir micvą – gerą darbą paminint mirusįjį. Akmuo – tai žmogaus gyvenimo ir atminties amžinumo simbolis.“
Taip savo kūrinį pristatė Kaune 1932 metais gimusi nežinoma menininkė litvakė Adina, kviečianti prie anksčiau Ugniagesių gatvės, o dabar A.Mapu gatvės 11-ojo namo durų padėti akmenį nužudytam jos tėvui atminti.
Tvoros skylę užtaisė kastuvu
Radvilėnų plente esančių žydų kapinių betoninėje tvoroje menininkė rado skylę, kurią kažkas „užlopė“ metaline kastuvo lopeta, kad į vietą, kur atgulė daugybė žydų, nebūtų galima lengvai pažvelgti.
Ši vieta tapo antruoju šios menininkės kūriniu-interpretacija tarp čia vykstančio kasdienio ir anapus tvoros užbaigto gyvenimo pusių.
„Mano vardas buvo Adina. Mano tėvo vardas buvo Samuelis. Kaune, Ugniagesių g. 12. Bet vieną 1941-ųjų dieną jo ten nebebuvo. Ir jo namo nebėra. Ir jo gatvės nebėra. Ir ten, už kapinių tvoros, aš jo nematau. Nes jo ten nėra.“
Šiuos žodžius menininkė parašė ant kapinių tvoros, kur ilsisi tūkstančiai daugiausia prieš Antrąjį pasaulinį karą mirusių žydų.
Apšvietė buvusią sinagogą
Dar daugiau menininkų išskirtų žydų atminimo vietų yra Laisvės alėjoje ir senamiestyje.
J.Kagan iniciatyva, bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetu, įgyvendintas projektas „Murmuration“ – apleistas pastatas Gimnazijos g. 6, kuriame anksčiau buvo sinagoga, nuo sutemų iki pat aušros yra apšviestas LED šviesomis.
Šventovė veikė iki 1940 m., kai Kaune žydai sudarė kone ketvirtadalį miestiečių. Šiandien žydų Kaune gyvena vos keli šimtai. Projektas „Murmuration“ – apie atsiradusią tuštumą.
J.Gruodžio ir M.Daukšos gatvėse galima išgirsti garso instaliaciją.
„Jidiš, Europos žydų kalba, iki Holokausto Lietuvoje buvo labai dažnai girdima. Siekdamas atkurti šių garsų ir juose užkoduotų prasmių pradingimą menininkas Philipas Milleris sukūrė garso instaliacijas žydų gyventose Kauno vietose.
Jis įrašė seną geto dainą „Žydų vaikas“, ją įdainavo Lietuvoje gimusi aktorė Bella Shirin ir Izraelio dainininkė Maya Pennington. Daina papildyta jidiš kalbos aforizmais, posakiais apie atmintį ir užmarštį, kalbėjimą ir tylėjimą.
Bekūniai, vaiduokliški šios garsinės instaliacijos balsai pabrėžia, kad jau neįmanoma atkurti to, kas buvo, – ši kalba iš gyvų žmonių lūpų Kaune neskamba“, – sakė V.Vitkienė.
Per garsiakalbį skaičiuoja tremties aukas
Kauno geležinkelio stotyje praeivių dėmesį patraukia I perone per garsiakalbį girdimas gana monotoniškas skaičiavimas. Per visą Kauno bienalės laikotarpį planuojama triskart suskaičiuoti nuo 1 iki 300 tūkst. Būtent tiek Lietuvos gyventojų sovietų režimas ištrėmė į Sibirą.
Kūrinio autorius Kostas Bogdanas tikino, kad skaičiavimas balsu – tai meditatyvus veiksmas, kviečiantis dar kartą suvokti nusikaltimo mastą ir prisiminti jo aukas.
Kita vertus, čia skambančio skaičiavimo kompiuterinė prigimtis, mat autorius įskaitė skaičių junginius, o kompiuterio programa sudėliojo visą skaičių seką, kelia klausimą, kiek nuoširdūs, sąžiningi ir neformalūs mes šiandien esame įamžindami tautai reikšmingus įvykius.
Tremties tema atvėrė ir dar vieną istorijos gelmę. Mat į Rusijos gilumą buvo tremiami ne tik lietuviai, bet ir kitų tautų Lietuvos gyventojai, tarp jų ir žydai. Dalis žydų taip išvengė vokiečių sunaikinimo. Kita vertus, Holokaustą išgyvenę žydai sulaukė sovietų represijų.
