Vilniaus rudens tradicija jau tapo geriausių jaunųjų Estijos, Lietuvos ir Latvijos tapytojų paroda bei konkursas. Šiemet paroda surengta Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ parodų salėje, o geriausiu jaunuoju Baltijos šalių dailininku pirmąsyk tapo Estijos kūrėjas.
28-erių A.Gordinui atiteko 2000 eurų piniginis prizas ir dviejų mėnesių rezidencija Berlyno meno namuose „SomoS“. 2018 metais Jaunojo tapytojo prizo laureatas surengs parodą Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje.
Konkursą jau devintus metus iš eilės, remiant privatiems rėmėjams, rengia žinomas tapytojas Vilmantas Marcinkevičius ir menotyrininkė Julija Dailidėnaitė.
Vienas didžiausių šio konkursų privalumų – ne tik vertingi prizai, bet ir tai, kad jaunų kūrėjų darbus pamato ir aptaria įtakingi galerininkai, muziejininkai ir kuratoriai.
Šiemet tapytojų kūrinius vertino Latvijos šiuolaikinio meno centro „kim“ vykdančioji direktorė Renāte Prancāne, Kauno galerijos „Meno parkas“ vadovas ir meno kritikas Arvydas Žalpys, Šiuolaikinio meno muziejaus „Kiasma“ direktorius Leevi Haapala iš Suomijos, Šiuolaikinio meno meno centro „Kumu“ projektų kuratorė ir vadovė Triin Tulgiste iš Estijos, meno projektų kuratorė Linsey Young iš Didžiosios Britanijos („Contemporary British Art“) ir šio konkurso sumanytojas tapytojas V.Marcinkevičius.
– Kodėl nusprendėte varžytis dėl Jaunojo tapytojo prizo? – paklausiau į Vilnių atsiimti prizo negalėjusio atvykti A.Gordino.
– Pirmiausia todėl, kad dauguma kitų panašių konkursų – mokami. Aš iš principo boikotuoju tuos konkursus, kuriuose turi sumokėti tam tikrą sumą, kad galėtum dalyvauti.
Be to, man patiko, kad čia akcentuojama tapyba. Juk tapyba yra pagrindinė mano kūrybos sritis, nors dar piešiu ir kuriu videodarbus. Pernai dalyvavau pirmą kartą ir papuoliau tarp finalininkų.
Pamačiau, kad pakviesta rimta žiuri. Man svarbu ir tai, kad žiuri nariai – ir menininkai, ir įvairių rimtų muziejų kuratoriai.
– Gal jau turite planų, kaip išleisite laimėtus pinigus, o gal svarbiau galimybė padirbėti Berlyne ir Vilniuje?
– Labiausiai džiugina tai, kad net keletas žmonių sutarė, jog mano darbas – pats geriausias. Tai stimulas judėti pirmyn.
Be to, aš labai mėgstu Vokietiją ir Berlyną, todėl rezidencija man – pati vertingiausia šio prizo dalis. Ne mažiau įdomi ir galimybė pasirodyti kitoje šalyje – surengti parodą Vilniuje. Na, o pinigai, žinoma, visuomet praverčia, nors konkrečių planų dar neturiu.
– Mokėtės ir Talino, ir Helsinkio dailės akademijose. Ar kurį nors iš jums dėsčiusių dailininkų galėtumėte pavadinti svarbiausiu mokytoju, guru?
– Sutikau daug puikių menininkų, bet negalėčiau pasakyti, kad jie labai stipriai paveikė mano kūrybą. Vizualinį savo darbų stilių aš pasiskolinau iš nepriklausomos sovietmečio animacijos, iš karikatūrų. Galėčiau paminėti žinomą animatorių Priitą Pärną, nors jis man ir nedėstė.
– Animacija, o juo labiau karikatūra rimtojo meno sferoje iki šiol laikoma tarsi kokiu antrarūšiu menu. Nors apie tai ir nekalbama viešai. Ar nebijojote, kad tas „nerimtumas“ gali sutrukdyti jums laimėti konkursą?
– Kas jums pasakė, kad tai nerimta? Iš tiesų karikatūra – atskira meno sritis, kurioje dirba daug dailininkų, rengiami konkursai, leidžiamos knygos. Ir tai, kad tapytojai pasiskolina tą stilistiką – taip pat ne naujiena.
Vaikystėje aš mėgau žiūrinėti politines karikatūras. Man patinka lakoniška jų kalba – kai vienu paprastu, absurdišku paveikslėliu galima pasakyti daug svarbių dalykų. Man tas stilius artimas, nors mano darbai ir gerokai nutolę nuo tradicinių karikatūrų siužetų. Tokiu būdu man lengviausia išreikšti visa tai, kas sukasi mano galvoje.
Jūsų vaikystė prabėgo ne Estijoje, o Rusijos mieste Tomske. Jei lietuvio biografijoje randame tokius faktus, būname beveik tikri, kad jis – tremtinių vaikas ar vaikaitis. O jūs?
– Taip. Mano prosenelis buvo ištremtas iš Estijos, nors į lagerį ir nepateko. Kaip tuomet sakydavo, buvo „išbuožintas“ – atimtas visas jo turtas. Estijai atgavus nepriklausomybę mums grąžino nekilnojamąjį turtą, tuomet ir sugrįžome į Pernu.
Senas apleistas sodas ten man priminė džiungles. O vabzdžiai jame – tarsi ryškūs paveikslėliai.
Aš piešiu nuo ketverių metų, matyt ir tie vabzdžiai man pasirodė įdomūs, todėl pradėjau juos kolekcionuoti. Domėjausi biologija, esu net moksleivių mokslo darbų konkursą laimėjęs.
– Sakėte, kad jūsų pirmajame piešimo sąsiuvinyje – kažkokios mašinos, avarijos, gaisrai. Iš kur tai? Jau tuomet mėgote konfliktines situacijas?
– Yra kažkas tokio. Turiu gerą vaizduotę. Be to, mes Tomske gyvenome dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Tai buvo sudėtingas laikas, kai ir namai degė, ir mašinos sprogdavo gatvėse. Matyt visa tai įsispaudė į atmintį.
– Svarbi jūsų kūrybos sritis – tatuiruotės, kuriomis ant savo kūno įamžinate užrašus, kuriuos nutapote paveiksluose.
– Mane labai domina tas mechanizmas, kuris meną paverčia prekybos objektu. Juk tai, ką kuria menininkas, įsiklausydamas į savo vidinį balsą, – viena, o tai, ko reikalauja rinka, – visai kas kita.
Man menas visuomet buvo vidinio darbo, galima sakyti, dvasinio darbo, rezultatas. Tačiau kai tas darbas atsiduria ant komercinės galerijos sienos, jis virsta daiktu, kurį žmonės perka dėl grožio. Kažkokia asmeninė tavo dalis, buvusi tame darbe, tarsi atmetama.
Aš čia įžvelgiu įdomų prieštaravimą: dvasinės, intelektualios veiklos produktas išmainomas į pinigus, o paskui į paprastus, buitiškus dalykus, pavyzdžiui, batų porą. Taip veikia rinka.
Dažnai gana sunku atiduoti savo paveikslą. Puikiai supranti, kad to, ką padarei, jau niekuomet nepamatysi. Tos tatuiruotės – tai bandymas pristabdyti šį procesą bent pačiam sau. Parduoti darbai visam laikui lieka mano dalimi.
– Kodėl tatuiravimo procesą fiksuojate videodarbuose? Jei Vilniuje kas nors nupirks konkursą laimėjusį paveikslą, jo užrašas taip pat atsidurs ant jūsų?
– Tatuiruočių darymas – bandymas susitapatinti su tuo, ką tu darai. Tai skausmingas procesas, todėl per tokį fiziškai skausmingą išgyvenimą aš tarsi pasipriešinu tai rinkai, tarsi iš naujo sujungiu dailininką ir jo kūrinį. Tatuiruodamas parduoto darbo sentenciją ant savęs aš pats virstu meno kūriniu, tų pačių rinkos santykių objektu. Ir dokumentuoju tą procesą videofilmuose.
Žinoma, ne visus parduotus paveikslus įsiamžinu tokiu būdu. Atsirenku frazes, kurios turi prasmę ir be paveikslo. Konkursą laimėjusio darbo užrašas pernelyg susijęs su vaizdu.
Per dvejus metus išsitatuiravau vos penkias frazes, nors pardaviau daug daugiau darbų. Juk parduodu tiek, kad jau galiu iš to pragyventi ir kurti. Mano manymu, jei gali išgyventi iš kūrybos, tai turi daugiau galimybių sukurti iš tiesų kokybiškus darbus.
– Jūsų nutapytas herojus – akivaizdus meninės bohemos atstovas, o jūs pats?
– Aš daug dirbu, todėl visai normalu, kad kartais norisi pasilinksminti. Tačiau šių laikų bohema nėra begaliniai pokalbiai prie vyno taurės.
Būna parodų atidarymų, o po jų visi kartu patraukia kur nors išgerti, pasikalbėti. Nebėra taip, kad nuo ryto iki vakaro gurkšnotų ir liežuviais maltų. Dabar viskas vyksta greičiau. Tačiau man atrodo, kad kai kada sveika tyčia tą ritmą sulėtinti. Net ir naudinga kartais tiesiog pasėdėti užsikėlus koją ant kojos ir pasikalbėti.
Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ projekto „Jaunojo tapytojo prizas“ finalininkų paroda veiks iki lapkričio 19 dienos.
