Tai nėra išskirtinis atvejis. Faktas yra tas, kad šlapimo upė teka per visą meno istoriją. Amžių bėgyje tapytojai ir skulptoriai nuolat fiksavo šlapinimosi aktą. Šlapinasi vyrai. Šlapinasi moterys. Tačiau dažniausiai šlapinasi berniukai, kurių pasirodymui meno kūriniuose mokslininkai net yra sugalvoję specialų lotynišką terminą – „puer mingens“ (liet. „besišlapinantis vaikas“).
Neseniai visus tuos vaizdus ištyrinėjo prancūzų meno kritikas Jean-Claude'as Lebensztejnas savo knygoje „Besišlapinančios figūros, 1280–2014“ („Pissing Figures, 1280–2014“), – rašo savaitraštis „The New Yorker“.
Tai besišlapinančių ir juos stebinčių istorija, kurią nuolat matome drobėse, fontanuose ir freskose. Ši knyga, tai tarsi „diurezinės fantazijos“ – folkloras ir džiaugsmas, kuris lydi šlapinimosi aktą, – šventą ir piktavališką.
Pradžioje buvo besišlapinantis berniukas, angeliukas („Putto“). Pirmiausia jis atsirado iliustruotų rankraščių paraštėse, kur šlapinosi beveik nepastebimai, tarsi bijodamas būti užkluptas. Švelni čiurkšlė – lyg lino siūleliai, ploni kaip mergaitės plaukai.
XV amžiuje jis išdrąsėjo ir pradėjo daugintis. Kaip rašo J.-C.Lebensztejnas, „ besišlapinančių vaikų procesijos užplūdo tapybą ir skulptūras vilose ir aikštėse“. Jie šlapinosi į vazas ir baseinus bei į įvairiausias kriaukles.
Tai nebuvo paprasti berniukai. Spinduliuojantys džiaugsmą ir angelišką grožį, dažnai su sparnais ar laurų vainikais, jie keliavo į senąsias bažnyčias, kur patruliavo ant transeptų ir frizų, su tyromis širdimis ir pilnomis šlapimo pūslėmis.
Pavyzdžiui, vienoje Padujos bažnyčioje Andrea Mantegna nutapė ciklą freskų, kuriose yra ir besišlapinantis angeliukas. Pasak J.-C.Lebensztejno, jis „išleidžia ilgą šlapimo srovę, tarsi tai būtų stebinanti simbolinė krikšto vandens parafrazė“.
Iš tiesų berniuko leidžiama srovė kryžiavosi su švento vandens srautais tarsi pašventinama krikšto galia. J.-C.Lebensztejnas teigia, kad Italijoje „yra įprasta, net iki šiol, vadinti nevalingą kūdikio šlapinimąsi šventu vandeniu“.
Kartais tyros srovės dovana išlieka ir suaugus, jei nukreipiate ją dangaus link. XIII amžiaus freskoje Šv.Pranciškaus Asyžiečio bazilikoje vaizduojami trys angelai, suaugę vyrai, laikantys savo organus virš nukryžiuoto Kristaus, tarsi jie jie nusilengvinę galėtų palengvinti ir jo kančias.
Žinoma, angelai, būdami angelais, nusišlapinę nejaučia palengvėjimo. Jie mėgaujasi savo dangiškais malonumais, išliedami šiek tiek švento vandens ant mūsų, tačiau nieko nežino apie šlapinimąsi kaip apie fizinę reikmę.
Jei norite pasidžiaugti tikru kaip žemės druska nusišlapinimu, J.-C.Lebensztejnas siūlo persikelti į 1600-uosius. Būtent tada, kai atsirado žanrinė tapyba ir kasdieninė patirtis nustūmė į šoną ikonografiją, vis daugiau ir daugiau suaugusiųjų pradėjo šlapintis paveiksluose.
1631 metais Rembrandto sukurtuose darbuose „Besišlapinantis vyras“ ir „ Besišlapinanti moteris“ matome porą, kuri šlapinasi be jokių ceremonijų. Valstietė tik „atsigręžia, kad įsitikintų, jog niekas jos nemato“.
Kituose to amžiaus piešiniuose ir paveiksluose paprasti žmonės, apsirengę ir ne visai, pradėjo šlapintis bordeliuose, soduose ar balnuose. Jie leido sroves į orą arba taikėsi į savo šešėlius. Ypač padaugėjo tai darančių moterų.
Žinoma, jos tai darė ir anksčiau, bet anksčiau tas veiksmas būtinai turėjo ir „alegorinių, mitologinių arba animalistinių aspektų“, rašo J.-C.Lebensztejnas, bet XVII amžiuje jos jau galėjo šlapintis taip pat laisvai kaip ir vyrai.
Tačiau kartu šlapinimosi aktas prarado ir dorybės aureolę. Knygos autorius 1892 metais Paulio Gauguino paveiksle „Te Poipoi“ nutapytą tupinčią Taičio salos moterį laiko paskutiniu nekaltu besišlapinančio žmogaus atvaizdu meno istorijoje. Tai buvo tarsi moderniai primityvi Aukso amžiaus vizija tuo metu, kai tualetų kabinos „pavertė šlapinimąsi ir defekaciją privačiu aktu“.
Nuo tada viešas šlapinimas tapo smerkiamu ir provokuojamu veiksmu. Draudimų skonis persmelkė šlapimą ir greitai užnuodijo šaltinį. Smagus ir nevaržomas žemiškas malonumas už uždarų durų virto gėdingu veiksmu.
Tuo metu, kai besišlapinanti figūra įžengė į XX amžių, rašo J.-C.Lebensztejnas, menininkai pateikė daugybę su šlapinimusi susijusių provokacijų. Pablo Picasso, Paulis Klee, Jeanas Dubuffet, Charlesas Demuth'as – visi jie tapė erotiškus siusiotojus ir siusiotojas. Nuo jų neatsiliko fotografai. Šlapimo čiurkšlė tapo neatsiejamu pornografijos ir sadomazochizmo atributu, nors anksčiau asocijavosi su aukšta žole ir kūdikiais.
Neprireikė daug laiko, kad priemonė virstų pranešimu. Kuomet Jacksonui Pollockui nepatikdavo jo darbų pardavėjas ar pirkėjas, pasklisdavo gandai, kad prieš atiduodamas jiems savo paveikslą menininkas ant jo nusišlapindavo. Andy Warholas ir jo asistentai padengdavo drobes specialiais dažais ir šlapindavosi ant jų, kad sukeltų cheminę reakciją.
Devintajame XX a. dešimtmetyje Andresas Serrano sukūrė „Immersion (Piss Christ)“ (liet. „Myžalų Kristus“) – plastikinis krucifiksas buvo paskandintas menininko šlapime. Taip jis užbaigė istorijos ratą. Kaip ir XIII amžiuje, Kristus vėl buvo apšlapintas. Tiesa, šį kartą angelų vaidmenį suvaidino menininkas.
Kas atsitiko? Kuria kryptimi šlapinamės? Peržvelgęs daugybę amžių šiuolaikinis stebėtojas gali įžvelgti kažkokį šlapimo sąmokslą, kuris mūsų laikus pasiekė pasislėpęs už kalambūrų ir draperijų. Tarsi kažkada gyvenimas buvo lyg nesibaigianti šventė, kupina linksmybių, kur kiekviena čiurkšlė, kiekvienas srautas turėjo savo vietą, ir žmonės jautėsi patogiai. Mūsų protėviai žinojo kažką tokio, ką mes praradome. Jie galėjo juoktis iš jiems šventų dalykų. Jie galėjo laikyti šlapimą tyrumo ir gausos simboliu.
Pasak knygos autoriaus, prieštaravimai glūdi pačiame šlapime – šis intymus, gyvuliškos kilmės produktas iki šiol mums yra „bjauriai dvokiantis, jei tik jis nėra mūsų pačių“.
Išlaisvindamas skaitytojus nuo išankstinių neigiamų nuostatų šlapimo atžvilgiu J.-C.Lebensztejnas tikisi, kad kada nors vėl galėsime pamatyti prarastąjį rojų, kuriame ir šlapinimasis atgauna savą didžiojo slėpinio prasmę.
Juk visuomenė linkusi rasti vis naujus būdus, kaip panaudoti tai, kas laikoma atliekomis. Todėl J.-C.Lebensztejnas primena gydančią šlapimo galią ir spėja, kad ateityje senoliai galės atgauti jaunystę, naudodami savo pačių šlapimą, maisto produktai taps sveikesni, kai jis bus naudojamas kaip trąša, o perdirbtas šlapimas pakeis degalus mūsų automobiliuose.
Pagal „The New Yorker“ parengė Emilija Lapė
