Būtina pamatyti – iš viso pasaulio atgal į Lietuvą parvežtas Vilnius (foto)

Didelė ir įdomi Vilniaus miesto vaizdų paroda „Vilnius. Topophilia“, praėjusią savaitę atidaryta Nacionalinėje dailės galerijoje, – tikra dovana visiems Vilniaus mylėtojams. Vienas išskirtinių šios ekspozicijos bruožų – ne tik nematytų kūrinių gausa, bet ir tai, kad visi jie – iš privačios advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ kolekcijos. Kiek neįprasta ir tai, kad advokatų kontora savo veiklos 25-metį nusprendė pažymėti ne popžvaigdžių vakarėliu, o rimto meno paroda.

Žinomas kolekcininkas Rolandas Valiūnas ne kartą yra sakęs, kad kartu su kolegomis labai sąmoningai formuoja savo firmos kolekciją, bandydamas sugrąžinti į Lietuvą per šimtmečius po pasaulį išbarstytas jos kultūrines vertybes. Kad tai ne tušti žodžiai liudija įspūdingos parodos – žemėlapių, tapybos, grafikos.

Kolekcininkas neslepia, kad prieš įsigydamas darbus dažniausiai konsultuojasi su meno istorikais, todėl ir „Ellex Valiunas“ kolekcijos parodos – iš tiesų muziejinio lygio. Prieš penkerius metus Nacionalinėje galerijoje surengtą parodą „Ne vien grožis“, skirtą šioje kolekcijoje surinktiems moters atvaizdams, kuravo žinoma Lietuvos dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė. 

O parodos „Vilnius. Topophilia“ kuratorė – kita autoritetinga Lietuvos meno istorijos tyrinėtoja, solidžios monografijos „Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje“ autorė Laima Laučkaitė. Naujausias jos darbas – du stori albumai „Vilnius. Topophilia“, kuriuos žiūrovai gali pavartyti parodoje. Juose – visi Vilniaus tematikos „Ellex Valiunas“ kolekcijos darbai su išsamiais vaizduojamų vietų aprašymais ir informacija apie autorius.

Gerokai plonesnis ir lengvesnis, tačiau taip pat įdomus bei vertingas šios parodos katalogas, kurį galima įsigyti Nacionalinės galerijos knygyne.

– Jau seniai domuosi XX a. pradžios Vilniumi, jo daile, kultūriniu gyvenimu. O prieš porą metų gavau pasiūlymą iš advokatų kontoros „Elex Valiūnas“ parengti porą kapitalinių didžiųjų albumų, skirtų būtent Vilniaus vaizdams dailėje, kuriuos jie turi sukaupę savo kolekcijoje. 

Ilgai galvojau, kaip galėtų vadintis tokia knyga, ir  į galvą atėjo, kad labai tiktų graikiškas žodis „topofilija“. Graikiškai šis žodis reiškia „vietos meilė“. Kadangi Vilnius yra mano meilė, tai nusprendžiau, kad tiems albumams, o dabar ir jų pagrindu sudarytai parodai puikiai tiks toks pavadinimas.

– Taip, tuos, kuriuos mes įsimylime, mes matome kitomis spalvomis, nei jie yra iš tikrųjų, mėgstame juos idealizuoti, įsivaizduoti labai gražius. Ir, tiesą sakant, matome tik gerąsias ir gražiąsias jų puses.

Taip ir šioje parodoje. Nors čia labai daug Vilniaus vaizdų, tačiau nepamatysite miesto skurdo ir vargo, infrastruktūros bėdų, išplanavimo chaoso ir visokių kitokių dalykų, kurie ne tik šiandien, bet ir daugelį šimtmečių lydi Vilnių. Bet čia galima pamatyti „tikrą meilę“ – meilę miestui.

– Ši paroda unikali tuo, kad ji gana išsamiai apžvelgia XIX-XX amžiaus kūrėjų darbus Vilniaus tematika. Atskirų menininkų sukurtų Vilniaus vaizdų ar net ištisų retrospektyvų buvo tikrai nemažai. Tačiau niekuomet nebuvo surengta tokia didelė šios temos kūrinių apžvalga – ir apimamu laikotarpiu, ir kūrinių įvairove bei kiekiu.

Mano galva, pirmą kartą Lietuvoje pabandyta parodyti, kaip keičiasi miesto ikonografija, jo vaizdavimas per ištisus du šimtmečius.

– Ir tai, ir tai. Juk vienaip vaizduojamas miestas devynioliktame amžiuje, o visai kitaip – dvidešimtame. Pabandžiau išskirti keturis tarpsnius, kurie ir sudaro keturias parodos dalis. O pati paroda išdėstyta net trijuose Nacionalinės galerijos aukštuose – pirmo ir antro aukšto foje bei trečiojo aukšto penktoje salėje.

Pirmoje dalyje – XIX amžiaus kūriniai. Ji pavadinta „Dokumentavimo aistra“, nes visi XIX amžiaus dailininkai degė noru parodyti, kokie gražūs yra Vilniaus meno paminklai, dokumentuoti, užfiksuoti juos.

– Taip, XIX a. pabaigoje įvyksta dideli technologiniai pokyčiai. Atsiranda fotografija, kuri gali įamžinti visus paminklus, puikiausiai parodyti, kaip atrodo viena ar kita Vilniaus bažnyčia, isškirtinis pastatas ar įdomesnė miesto panorama.

Dailininkams nebereikėjo dokumentuoti miesto vaizdų, todėl gimė noras parodyti Vilnių savaip, kaip jis, ir tik jis, tą miestą mato. Kokios nuotaikos apima menininką. Kaip Vilnius atrodo lyjant ar sningant, naktį ar žiemą, arba iš neįprasto apžvalgos taško.

Toks individualus matymas atsiranda XIX a. pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje. Manoma, kuo individualesnis yra menininko matymas, tuo jis vertingesnis. Neatsitiktinai šį laikotarpį pristatančios parodos dalies pavadinimas – „Subjektyvus žvilgsnis“.

– Taip, tą parodos dalį pavadinau „Miesto mito kūrimu“. Todėl, kad būtent šis laikas buvo ypač svarbus Vilniuje gyvenusiems lenkų menininkams. Jie savo darbuose norėjo parodyti, kad tai ne šiaip miestas, kuriame gyvena paprasčiausi žmonės. Vilnius jiems – herojiškas miestas, kuris mena sukilimus, XIX a. pasipriešinimą carinei Rusijai. Tai miestas, kuris pagimdė patį didžiausią lenkų rašytoją – Adomą Mickevičių. Tai kančių ir kovų miestas.

Tuomet visi pagrindiniai Vilniaus pastatai tapo ikoniniais. Jie simbolizavo miesto gyventojų religingumą, kovas ir kančias. Taip vizualiai buvo konstruojamas miesto mitas.[[ge:lrytas:lrytas:2966085]]

Ketvirtoji parodos dalis – kai Lietuva atgauna Vilnių. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą daugelis lietuvių dailininkų, galima sakyti, pirmą sykį ir pamatė Vilnių. Nes tarpukariu jis buvo jiems neprieinamas, o amžiaus pradžioje čia gyveno vos keli lietuvių dailininkai.

Karo metais mūsų dailininkai atvažiavo į Vilnių ir tuojau pat puolė jį vaizduoti įvairiausiomis technikomis – tapyba, grafika. Tai buvo tarsi stebuklingo miesto atradimas. Nors šio atradimo džiaugsmą ir temdė karas, holokaustas bei kiti baisūs įvykiai, susiję su Antruoju pasauliniu karu.

Vėliau – ankstyvasis sovietinis laikotarpis, kai buvo primestos socrealizmo dogmos. Tačiau po chruščiovinio atšilimo prasidėjo lietuvių dailės modernizacija. Miestą vaizduojantys dailininkai jau žvelgė į jį kaip į savo drąsių meninių vizijų šaltinį. Vilnius tampa  „Modernistų miestu“. Pridurčiau, kad kaip tik tada lietuviai Vilnių paverčia „savu“.

Taigi, miesto vaizdavimą labai stipriai veikė ir istorinis, ir politinis, ir  nacionalinis, ir ideologinis, ir kultūrinis, ir meninis, ir net technologinis kontekstas. Visa tai puikiai atsispindi paveiksluose.

– „Elex Valiūno“ firmos kolekcijos scpecializacija – visai netikėti, dažnai net negirdėti autoriai. Daugelio jų darbų nėra mūsų muziejuose. Todėl atradimų – tikrai nemažai.

Pavyzdžiui, įdomūs XIX a. pradžios prancūzų dailininkų darbai. Jie Napoleono kampanijos metu susidūrė su Vilniumi. Bet kaip jie tą miestą matė – kaip baisią, šaltą vietą. Kai pasižiūri į jų paveikslus, tai atrodo, kad ten ne Vilnius, o koks nors Sibiras.

Svarbi ir Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiečių dailininkų darbų kolekcija. Apie juos mes iki šiol irgi beveik nieko nežinojome.

Įdomūs tarpukario dailininkai, kurie atvyko iš Varšuvos, Poznanės ar Krokuvos, ir kūrė tą Vilniaus mitą. Taip pat žydų kilmės dailininkai, kurie buvo ne vilniečiai, bet atvyko į Vilnių kaip į svarbų savo kultūrinį centrą. Tai patys įdomiausi atradimai. 

Beje, atradom ir vilniečių, kurių iki šiol nežinojome. Pavyzdžiui, Marianas Francišekas Sloneckis, kurio nutapytos Šnipiškių kapinės – vienas įdomesnių parodos darbų.

Nacionalinės dailės galerijos bilieto kaina - 1,8 euro. Nemokamas lankymas  - Ikimokyklinio amžiaus vaikams, neįgaliesiems ir juos lydintiems asmenims bei asmenims, kuriems sukako 80 metų ir vyresniems. Pusę bilieto kainos moka moksleiviai, studentai, kariai ir tremtiniai.