Vienam žymiausių meninio stiklo kūrėjų Lietuvoje R.Kriukui stiklas skamba kaip šilta džiazo muzika. „Improvizuodamas juo gali išgauti nenusakomas formas“, – prisipažino 56 metų R.Kriukas.
Muzikos, stiklo skulptūrų ir spalvotų lazerių sukurtą reginį R.Kriukas ir jo 42 metų žmona Indrė Stulgaitė-Kriukienė pasiūlė į jų parodos „Monologai“ atidarymą Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje gausiai susirinkusiai publikai.
Lazerius įrengė ir jiems dirigavo Vilniaus fejerijos kūrėjai – bendrovė „Blikas“.
Visą antrą muziejaus aukštą okupavę R. ir I.Kriukų „Monologai“ – tikra puota akims. Nors salių sienos ir grindys – neįprastai juodos, tačiau kiekvienai skulptūrai ar instaliacijai sukurtas specialus apšvietimas. Skaisčiai oranžiniai stikliniai dujų stulpai veržiasi „Pelkėje“, o kitoje salėje galima pamatyti net keletą tolimų planetų, kurias aplankė net tik Mažasis Princas, bet ir pats R.Kriukas.
Panevėžietis R.Kriukas ne vienus metus garsėjo ne tik savo darbais, bet ir bohemišku gyvenimo būdu. Todėl tokia didžiulė ir įspūdinga menininkų dueto kūrybos paroda daugelį senų bičiulių gerokai nustebino.
„Galiu išduoti paslaptį. Turėjau namą Marse, dažnai ten lankydavausi. Bet vieną kartą Indrė trenkė kumščiu per stalą – viskas. Teko nutraukti keliones, parduoti nekilnojamąjį turtą.
O grįždamas namo parsivežiau visas tas skulptūras, idėjas. Taip atsirado darbuose ir kosminė tema: Marso dienos, planetos, kuriose aš lankiausi“, – atsisveikinimą su bohemišku gyvenimu ir sėkmingas naujų raiškos priemonių paieškas šypsodamasis pakomentavo kūrėjas.
Kūrybiška šeima ne tik nuolat dalyvauja įvairiose parodose užsienyje – nuo Japonijos iki Liuksemburgo ir JAV, bet ir Panevėžyje kas dvejus metus rengia unikalų tarptautinį meninio stiklo simpoziumą „Glass Jazz“. Jo dalyviai – ne tik stiklo menininkai, bet ir džiazo meistrai, fotografai, lazerinių projekcijų kūrėjai, o ateityje – ir poetai, rašytojai.
Šiemet tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius“ R. ir I.Kriukų sukurta instaliacija „4 dienos Marse“ pelnė ir profesionalų žiuri įvertinimą, ir lankytojų buvo išrinkta geriausiu mugės kūriniu.
Ją galima pamatyti ir „Monologų“ parodoje, tik šį kartą instaliacijoje nėra dūmų. Dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys paaiškino, kad net cigaretės dūmai šiame muziejuje įjungia gaisro signalizaciją. Todėl ir stiklo, ir lazerių meistrams teko pakoreguoti savo sumanymus.
– Ar nesunku ir gyventi, ir kurti kartu? Netrukdote vienas kitam – dirbtuvėje ar namuose?
R.Kriukas: „Manau, kad man labai pasisekė, jog mes su Indre susitikome – ir gyvenime, ir kūryboje. Mes vienas kitą papildome, kritikuojame, kartu kuriame, keliaujame po pasaulį, pristatome savo darbus.
Parodose Indrė dažniausiai sutvarko ekspoziciją, nes ji puikiai jaučia erdvę. Man labai svarbu ir tai, kad ji ne tik menininkė, bet ir teoretikė, menotyrininkė, atrandanti savo, kaip vertintojos, balsą. Tai mums abiem padeda judėti į priekį.
O dėl kūrybos? Aš tiesiog atsiduodu kūrybos šėlsmui. Kas man galėtų trukdyti?“
I.Stulgaitė-Kriukienė: „Stiklą, kaip meninės raiškos priemonę, pasirinkau gerokai anksčiau, nei susipažinau su Remigijumi. Todėl mūsų kūryba nėra labai panaši. Labai retai dirbame dviese. Instaliacija „4 dienos Marse“ – kone išimtis.
Dažniausiai dirbame atskirai, nors ir su ta pačia medžiaga. Tačiau pastaraisiais metais mano interesų laukas išsiplėtė. Dabar jau neužtenka stiklo – tik medžiagos, prireikia ir medijų – filmuoto vaizdo, garso.
Visa tai glaudžiai susiję su stiklu. Darbe „4 dienos Marse“ girdime stiklo apdirbimo proceso garsus, o kitoje instaliacijoje garsą skleidžia ir pats stiklas – erdvėje sukabintos ir judančios taurės.
Paroda – tai dviejų atskirų kūrėjų monologai, kurie kartais susilieja į dialogą, o kitąkart nuskamba tyruose. Pateikėme atskiras ekspozicijas, bet prie kūrinių pavadinimų neužrašėme pavardžių. Tegu žiūrovas nusprendžia, kurio iš mūsų – vienas ar kitas darbas.“
– Kaip atsirado noras kurti skulptūras būtent iš stiklo, o ne iš medžio, metalo ar akmens? Kuo jis toks ypatingas?
R.K.: „Diskutuodamas su kitais menininkais aš dažnai pabrėžiu, kad stiklas – pati tauriausia kūrybos medžiaga. Juk jai galima suteikti kokią tik nori skulptūrinę formą. Be to, ji yra tokia, kokia nėra jokia kita medžiaga, – skaidri. Todėl stiklo darbai taip puikiai sąveikauja su šviesa. Juk ir parodos žiūrovams siūlome ne vien skulptūras, o stiklo formų ir specialaus apšvietimo sukuriamą visumą.
Galiu prisipažinti, kad jaučiu priklausomybę nuo stiklo. (Juokiasi.) Visada norėjau būti skulptorius. Tačiau buvau grynakraujis panevėžietis ir stodamas į Vilniaus dailės institutą (dabar – Dailės akademija) negalėjau konkuruoti su Vilniaus ar Kauno meno mokyklų auklėtiniais.
Taigi į skulptūrą neįstojau, bet kaip tik tais metais buvo pradėti ruošti ir stiklo menininkai. Mano teta menininkė pasiūlė pabandyti, nes galbūt stiklas bus ta medžiaga, iš kurios galėsiu daryti skulptūras. Ir jau nuo pirmo kurso mes su bendramoksliais tapome tikrais stiklo fanatikais.“
I.S-K.: „Karšto stiklo procesas neįmanomas be kaitros, be ugnies. Man ta ugnis dažnai atrodo tarsi gyva. Tai mane taip pat labai traukia. Dauguma šios parodos kūrinių yra gimę daugiau nei tūkstančio laipsnių temperatūroje.“
– Stiklas – trapi ir kaprizinga medžiaga. Ar jums visada pavyksta įgyvendinti tas idėjas, kurias jūs sugalvojate ar nusipiešiate? Ar daug darbų deformuojasi, suskyla?
R.K.: „Meninio stiklo darbams kurti naudojamos labai įvairios technologijos. Jei tai šaltas apdirbimas, kai stiklo gabalą šlifuoji, gali nesunkiai įgyvendinti savo sumanymą. Galima sulydyti ir atskirus stiklo gabaliukus.
Bet mūsų mėgstamiausia technologija – karšto stiklo formavimas. Tai – gyvas stiklas. Jis lydomas krosnyje ir iš jo liejamos arba išpučiamos skulptūros.
Čia net puikiai išmanydamas procesą kartais gauni tik 20 procentų to, ką buvai sumanęs. Pavyzdžiui, šiai ekspozicijai ruošiau raudonos spalvos instaliaciją, bet visas pusės dienos darbas suskilo.
Beje, tos didelės skulptūros, kurias matote parodoje, tai išties didžiausi kūriniai, kuriuos galima minėtu būdu sukurti. Ne tik Lietuvoje, bet ir pasauliniu mastu.“
– Kuo ši paroda skiriasi nuo kitų jūsų ekspozicijų, rodytų Lietuvoje ir užsienyje?
R.K.: „Pirmiausia – dydžiu. Tai iš tiesų didžiausia ekspozicija mūsų kūrybiniame kelyje. Čia, Vilniuje, mes padarėme daug tokių dalykų, kurių negalėtume parodyti kitose šalyse vien dėl transportavimo problemų.“
– Ar nebaisu transportuoti tokius trapius darbus? Ar dažnai juos vežate patys?
I.S-K.: „Apie mūsų keliones jau galima būtų parašyti romaną. Problemų kyla ne tik tuomet, kai vežame darbus į parodas su visa įranga ir visas krovinys sveria kelias tonas. Jei mes patys pakuojame – viskas gerai, jei kiti – sugrįžta duženos.
Tačiau net važiuodami ne į parodą, o į simpoziumą Čekijoje, vežamės daug keistų daiktų. Remigijaus mėgstamos technologijos – liejimas ant medžio arba į specialų žemių mišinį. Keletą kartų buvome sustabdyti muitininkų.
Vienas nutikimas buvo Lenkijos ir Vokietijos pasienyje, kai muitininkams įtarimą sukėlė mūsų lentos su skylutėmis ir žemių pilni maišai.“
R.K.: „Aš nemoku vokiškai, o angliškai jie nekalbėjo. Vartė lentas ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl čia tiek medienos, ir tiek tų skylučių. Buvo aišku, kad užstrigsime. Gerai, kad prisiminiau neseniai išleistą savo darbų katalogą, kuriame buvo ir kūrybos proceso fotografijų.
Pasižiūrėjo, po to paplojo per petį: „Artist, artist.“ Ir praleido.“
– Vilniuje gyvenantiems lietuvių kolekcininkams jūsų darbus parankiausia ir saugiausia nusipirkti iš karto po šios parodos?
R.K.: „Taip. Tik Lietuvoje rimtų stiklo kolekcininkų dar nėra. Nors jau atsirado keli stiklo meno gerbėjai. Tuo metu tokioje nedidelėje šalyje kaip Liuksemburgas yra net 70 stiklo kolekcininkų. Ten gajos šimtmečius gyvuojančios europinės stiklo kūrinių kolekcionavimo tradicijos.“
Lazeriai išlydė stiklą
Šeimyninio R. ir I.Kriukų dueto parodos „Monologai“ atidarymą nušvietė įspūdingas muzikinis lazerių šou. Menininkų darbai ne tik nusidažė įvairiausiomis spalvomis – jų viduje įsižiebė ugnis.
Lazerių spinduliai stiklo skulptūras tarsi sugrąžino į krosnį, primindami žiūrovams skystos ir tąsios įvairiaspalvio stiklo masės formavimosi stebuklą.
Įspūdingą reginį padėjo sukurti bendrovė „Blikas“, jau ne pirmus metus rugsėjo pabaigoje rengianti populiarųjį fejerverkų festivalį „Vilniaus fejerija“. Reginio scenarijaus autorius – lazerių fizikos specialistas V.Kučikas.
Aukštuose postamentuose paslėpti lazerių įrenginiai buvo nematomi į parodos atidarymą susirinkusiai publikai.
„Viskas sumanyta kaip netikėtumas. Lankytojai ramiai apžiūrinėjo stiklo skulptūras, o jos staiga visiškai pasikeitė. Iš toliau galėjo pasirodyti, kad lazeriai įspūdingiau atrodo persmelkdami ne tokias sudėtingas formas. Tačiau žmonės, stovėję šalia tos skulptūros, kurioje yra labai daug vidinių ertmių, galėtų patvirtinti, kad vidiniai paviršiai taip pat įdomiai gaudo ir atspindi spindulius. Per tokį renginį būtina vaikščioti ir stebėti kūrinius įvairiausiais rakursais“, – pasakojo V.Kučikas.
