Sostinės „Vartų“ galerijoje atidarytos parodos „Žydro dangaus dienos“ autorius, fotografas T.van Houtryve dažnai vadinamas žmogumi, kuris „atvežė karą namo“.
Pritvirtinęs prie drono kamerą jis nufotografavo JAV moksleivius, vestuvininkus ir mankštą darančius žmones lygiai taip pat, kaip amerikiečių kariškiai, ieškodami teroristų, fotografuoja įtartinus asmenis Pakistane ar Jemene.
Už šį fotografijų ciklą jis pelnė Tarptautinio fotografijos centro (ICP) premiją ir antrąją vietą Pasaulio spaudos fotografijos („World Press Photo“) konkurse šių laikų problemų kategorijoje. Žurnalas „Times“ jį įtraukė į geriausių metų fotografijų dešimtuką.
Šiuo metu Paryžiuje gyvenantis 42 metų T.van Houtryve gimė Kalifornijoje (JAV), belgų šeimoje. Filosofijos studentas fotografija susidomėjo dalyvaudamas studijų programoje Nepale. Todėl baigęs filosofijos mokslus jis užsiėmė fotožurnalistika ir dirbo naujienų agentūrai „Associated Press“ Lotynų Amerikoje.
XXI a. pradžioje fotografas atsisakė tarnybos agentūroje ir pradėjo kurti savo fotoprojektus. Vienas garsiausių jo darbų ciklų vadinasi „Už užuolaidos“. Tai fotopasakojimas apie šalis, kuriose net ir XXI amžiuje gyvuoja komunistinė diktatūra. Akivaizdu, kad T. van Houtre – vienas iš tų nedaugelio vakariečių menininkų, kurie sugeba blaiviai įvertinti komunistinės ideologijos žalą ir grėsmę.
„Vartuose“ rodomas fotografijų ciklas „Žydro dangaus dienos“ – ne apokaliptinės technofobo vizijos, o bandymas parodyti, koks keistas ir įtartinas gali atrodyti mūsų kasdienis pasaulis, kai jį ekrane stebi droną valdantis žmogus.
– Kodėl susidomėjote dronais ir jų panaudojimu karo zonose? Juk daugumai žmonių atrodo, kad tai patys saugiausi ir tiksliausi ginklai, leidžiantys išvengti nereikalingų aukų?
– Apie dronų naudojimą šiuolaikiniame kare dažniausiai kalbama taip abstrakčiai, kad ir aš iš pradžių taip maniau: saugus ir tikslus ginklas.
Tačiau kai pradėjau daugiau apie tai skaityti, supratau, kad tai toks pat ginklas kaip ir kiti – nuo jo žūsta ne tik priešai, bet ir taikūs civiliai. Užteko pamatyti skaičius. Pavyzdžiui, kiek vaikų nukauta ar sužeista per dronų antskrydžius.
Viena tų istorijų užrašyta parodos pristatyme – per svarstymą JAV Kongreso komisijoje Vašingtone liudijo trylikos metų pakistanietis Zubairas Rehmanas. Jo 67 metų močiutė prie savo namų skindama ybiškių vaisius žuvo nuo bepiločio orlaivio paleisto sprogmens. Vaiką taip pat kliudė skeveldros.
Bepiločių orlaivių antskrydžius tiriantys žurnalistai įsitikinę, kad net ne dešimtys, o tūkstančiai žmonių yra nužudyti per slaptas JAV karo dronų atakas, kurios rengiamos nuo 2004 metų.
Visuomenė apie tai beveik nieko nežino, niekur nepamatysi tokio karo aukų fotografijų. Operacijos slaptos, negaliu būti smūgio vietoje ir visa tai nufotografuoti, todėl suradau kitą būdą. Kadangi JAV naudoja dronus tolimose šalyse, atsukau veidrodį į kitą pusę – pabandžiau parodyti, kiek įtartinų dalykų pamatytų dronų operatoriai namie.
– Vaizdas iš paukščio skrydžio visuomet buvo ypač mėgstamas fotografų. Tačiau jūsų nespalvoti darbai – kiek bauginantys: pabrėžtinai pilki, o žmonės virtę juodais šešėliais. Ar to ir siekėte?
– Bepiločiai orlaiviai dažniausiai naudoja infraraudonųjų spindulių kameras, todėl juos valdantys žmonės ekrane mato nespalvotus vaizdus. Jie neatskirs, ar tai žalia žolė, ar išdegusi dykuma, nes tikslas – ne grožėtis peizažu, o ieškoti įtartinų dalykų.
Norėjau parodyti, kad iš viršaus daugelis įprastų mūsų veiksmų gali pasirodyti keisti ir įtartini. Tai, kas stovint ant žemės atrodo kasdieniška ir nekelia grėsmės, drono operatoriaus ekrane – neaišku ir potencialiai pavojinga.
Todėl parodą ir pradedu ta jogos pratimus atliekančių žmonių fotografija. Iš tolo juos labai lengva palaikyti besimeldžiančių musulmonų grupuote. Įtartini gali atrodyti ir vaikai mokykloje, ir į vestuves suvažiavę svečiai ar kiti niekuo dėti žmonės.
Kaip atrodo fotografavimo dronu procesas, galite pamatyti gretimoje „Vartų“ galerijos salėje rodomame filme. Neatsitiktinai jo vaizdas projektuojamas ne ant sienos, o ant grindų.
Beje, kai pirmą kartą išbandžiau prie drono pritvirtiną fotokamerą, saulė buvo tokiame aukštyje, kad visi daiktai metė ilgus juodus šešėlius. Supratau, kad kaip tik to man ir reikia, – žmonės virsdami šešėliais praranda savo individualumą – lieka tik plokšti juodi siluetai.
– Tarp nufotografuotų vestuvininkų ir jogos mėgėjų atsirado vos keli, kurie pažvelgė į viršų. Kol kas virš galvos kabantis dronas nelaikomas grėsme?
– Kol kas. Pakistane drono nužudytos moters anūkas pasakė, kad nebemėgsta žydro dangaus, nes pilkame dronai neskraido.
Karo reikmėms naudojami dronai grįžta namo ir pritaikomi kitiems dalykams. Vienoje mano fotografijų – JAV ir Meksikos siena. Virš jos jau patruliuoja keli tokie dronai.
Nors drono skrydžio laikas – tik apie 10 minučių, tyčia po keletą kartų skraidinau jį virš žmonių tikėdamasis, kad jie ką nors pastebės. Tiesa, vienas tų jogos mėgėjų pagaliau jį ne tik pamatė, bet ir pasekė, kur jis nuskrido.
Tuomet susirado mane ir užsipuolė. Įdomu, kad ir pasieniečiai, ir kalėjimo prižiūrėtojai, kai paaiškinau, kodėl aš tai darau, reagavo daug ramiau.
– O jūs jaučiate grėsmę, kai pamatote droną danguje?
– Taip, man neramu. Kyla minčių apie tai, ką jis ten veikia? Kas yra jo taikinys? Juk šiandien jie stebi šalies sieną, rytoj – jūsų miesto gatves. Net nepajusime, kaip įsileisime juos ir į savo kiemą. Kas žino, kaip ir kokiu tikslu bus panaudota jūsų asmeninė informacija?
Kaip rašė vienas mėgstamiausių mano filosofų Albert’as Camus: „Valdžia neturi sąžinės“. Bepiločiai orlaiviai, ypač naudojami kariuomenės, geriausiai iliustruoja politiką be sąžinės ir empatijos.
Naujųjų technologijų keliama grėsmė – tik abstrakcija daugeliui žmonių. Tačiau jau šiandien mūsų gyvenimą nuolat fiksuoja įvairiausios kameros. Saugos kameros – parduotuvėje, dronų – parke. Mūsų pokalbių telefonu galima pasiklausyti ir juos įrašyti. Galima naudoti jūsų duomenis ir iš „Googe Maps“.
Ir tai ne teorija, visa tai veikia jau šiandien. Todėl man norisi tuos dalykus, tas abstrakcijas materealizuoti ir parodyti žmonėms, kokioje tikrovėje mes iš tiesų gyvename.
