Joje fotografiškumo samprata atitiktų deiksės ženklus – tapymo gesto žymes paveikslo paviršiuje, geriausiai matomas abstraktaus ekspresionizmo, veiksmo tapyboje. Deja, ji optiniu aspektu yra fotografijos priešingybė. Vis dėlto tapybos ir fotografijos santykių diskursas kaip paragonas (tobulybės pavyzdys), medijų ginčas egzistuoja nuo seno.
Fotografija čia laimi – XIX a. fotografija stengėsi būti tapybiška, o XXI a. tapyba dažnai vadinama postfotografine. Tapybos fotografiškumas turėtų būti suprantamas ne fizinės tiesos prasme, nes čia jis veikiau tariamas – tai fotografijos imitacija ar interpretacija. Taip pat – tai tam tikra vaizdo sandara, (tikroviškumo) pobūdis, fotografija kaip vaizdavimo objektas ar tema.
Įvairūs fotografiškumo bruožai – kadruotė, lemiamas momentas, specifinis fokusavimo šaltinis, vaizdų montažas, fotorealizmas, fotografinio vaizdo intarpai ir citatos yra ypač būdingi kai kurių XX a. 7–8 dešimtmečio Lietuvos tapytojų (Gečo, Beresnevičiaus, Kisarausko) kūriniams. Ši tendencija sietina ir su pastangomis atnaujinti tapybos raišką ar su „publicistiniu patosu“ (kaip sakyta anuomet), ir su politinę reikšmę įgyjančia tapybos medijos savikritika.
Nebe pirmame seminare savo originaliomis įžvalgomis pasižymi šiaulietis menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis. Šį kartą jis aptarė chromofobiją (spalvų baimę) kaip kūrybos principą. Kodėl juodai baltos fotografijos tradicija yra neįveikiama, kodėl ji užtvindė skaitmeninio vaizdo erdvę, kodėl jos tiek daug instagramo ir kitų socialinių tinklų paskyrose, juk atrodo – taip lengva šiandien sugauti pasaulio spalvas? Todėl, kad juodai baltos nuotraukos perkeičia teorinį linijinį diskursą į plokštumas.
Čia glūdi jų savitas grožis. Todėl daugelis fotografų teikia pirmenybę ne spalvotoms, o juodai baltoms nuotraukoms, nes jose aiškiau atsiskleidžia tikroji fotografijos reikšmė, tai yra – sąvokų pasaulis. Vadinasi, fotografai yra prisirišę ne tiek prie juodos ir baltos spalvos, kiek prie abstrakčių sąvokų, apibūdinančių pasaulį, žmones, jausmus ir daiktų santykius.
Žymiausias prancūzų fotomenininkas Henri Cartier-Bressonas (1908–2004) savo fotografijos meniškumą, kompozicijos galią taip pat siejo tik su juoda ir balta spalvomis: „Kalbėdamas apie kompoziciją, aš galvoju apie juodai baltą fotografiją, kurioje visos gamtoje esančios spalvos yra pakeistos abstrakčią reikšmę turinčiomis ir mums kūrybinę laisvę suteikiančiomis juoda ir balta spalvomis.“
Kaip jau įprasta, po teorinių paskaitų toliau vyko menininkų prisistatymai.
Po tėčio paskaitos jį Nidos kultūros ir turizmo centro „Agila“ scenoje pakeitė Geistė Kinčinaitytė, savo prisistatymą pavadinusi „Užrašai apie vaizdo kūną“. Kokia kūno ir jo potyrių reikšmė šiuolaikinėje vaizdų kultūroje? Ar fotografijos menas gali varžytis su naujųjų technologijų kuriamu virtualiuoju pasauliu, kuriuo siekiama įtraukti kūną į vaizdo patyrimą?
Londone gyvenanti menininkė fotografiją naudoja kaip metodą intuityviam aplinkos ir idėjų apie suvokimą ir atmintį tyrinėjimui. Geistė 2013 m. baigė medijų ir komunikacijų bakalauro studijas Londono universiteto Goldsmitho koledže, kuriame 2015 m. taip pat įgijo kino studijų magistro laipsnį. 2014 m. menininkė pateko į „FreshFaced+WildEyed“ fotografijos konkurso finalą, kuris suteikė galimybę dalyvauti grupinėje parodoje „The Photographers' Gallery“ Londone.
Autorės darbai buvo eksponuojami Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Japonijoje, Kinijoje, Norvegijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Šalia fotografinės praktikos Geistė Kinčinaitytė domisi vaizdo teorija medijų archeologijos ir filosofijos srityse. Tekstai ir fotografijos publikuotos „The British Journal of Photography, NYX: a noctournal“ leidinyje, „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“ metraštyje, žurnale „Fotografija“.
Vilnietė Dovilė Dagienė (g. 1981 m.) yra lėtosios fotografijos šalininkė. Ji atgaivina analoginius procesus, gilinasi į jų prasmę bei vertę skubančiame pasaulyje. Fotomenininkė pristatė pastarąjį dešimtmetį kuriamas portretų serijas: „Lietuvos kultūros veikėjų portretai“, „Žmogaus gyvenimas“ ir savo skyrelį „Portretas prisiminimui“ savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Permąstydama kūrybinę patirtį tyrinėjant atminties ir vaizduotės raišką fotografijoje, Dovilė kalbėjo apie savus ir svetimus fotografijų archyvus, vietą ir laiką fotografijoje.
2015 metais „Sony World Photography Awards“ konkurse Dovilės Dagienės fotografijų serija kategorijoje „Gyvenimo būdas“ užėmė antrąją vietą. Fotografė serijoje „Berniukas su lazda“ savo nuotraukomis nukelia į vaikystę. Paprastas pagalys tampa vaiko žaislu, ginklu, pasaulio tyrinėjimo įrankiu.
Ji yra pirmoji lietuvė, laimėjusi „Sony World Photography Awards“ apdovanojimuose. Berniukus, žaidžiančius pagaliais, Dovilė fiksavo apie dvejus metus. Vienas iš padūkėlių nuotraukose – jos sūnus. Firmos „Sony“ apdovanojimams geriausi darbai buvo renkami net iš 173 444 fotografijų. Jaunimo, studentų, mėgėjų ir profesionalų kategorijose varžėsi fotografai iš 171 šalies. Ateinantį šeštadienį bus galima nusifotografuoti momentinėje Dovilės Dagienės fotostudijoje, įrengtoje Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila”.
Dirbęs kultūros paveldo programose, pagarsėjęs meniškomis senamiesčių, paukščių nuotraukomis Arūnas Baltėnas (g. 1956 m.) vis daugiau kūrybinės energijos skiria fotografuoti portretams. Jam ypač rūpi „Žvilgsnio magija portreto fotografijoje“, kaip ir pavadino savo prisistatymą.
Portretus pradėjęs rimčiau fotografuoti maždaug prieš 15 metų. Prisistatydamas kolegoms, jis pabandė glaustai apžvelgti problemas, su kuriomis susiduria kiekvienas, fotografuojantis žmones, o įvairios situacijos iliustruojamos nuotraukomis. Jas analizuojant, išryškėja portretuojamo asmens santykio su aplinka ir su fotografu niuansai. Bandoma paaiškinti ir pagrįsti, kaip vienas iš svarbiausių, kartais lemiamų veiksnių yra fotografuojamo žmogaus akys, žvilgsnio kryptis, o kada nuotraukoje akys beveik neturi reikšmės
Atmintis, istorija, kolektyvinė, šeima, archyvai – tai raktiniai žodžiai Linos Albrikienės (g.1984 m.) kūryboje. Menininkės darbai grindžiami ilgalaikiu tyrimo procesu. Ji jungia skirtingus istorinius momentus ir atranda vizualinius ryšius tarp jų, kuriuos vėliau perteikia per judantį ar statišką vaizdą, garsą.
Po šeimos tyrinėjimų Lina Albrikienė susidomėjo istorija, ypač Antruoju pasauliniu karu. „Kultur Kontakt Austria“ rezidencijos metu Vienoje menininkė atliko tyrimą apie Antrojo pasaulinio karo bunkerius . 2002–2009 m. studijavo fotografiją ir medijų meną Vilniaus dailės akademijoje. Studijuodama ji pradėjo tyrinėti atminties temą, atskleisdama konceptualų požiūrį per instaliaciją, video ir fotografiją. 2011 m. Lina Albrikienė apdovanota pagrindiniu prizu „Jaunojo Europos kūrėjo“ bienalėje Paryžiuje.
Jolantos Dolewskos, lenkų kilmės fotografės iš Škotijos, meninę praktiką įkvėpė nerimas dėl žmogaus būklės ir sąsajos tarp vizijos, žinių ir galios. Ją veikė Foucault, Merleau-Ponty ir Agamben raštai bei jų teorijos apie tiesos režimą, suvokimo pirmenybę ir biologinį gyvenimą (be politinių teisių kūnas sumažėja iki biologinio kūno).
Savo praktikoje Dolewska daugiausia naudoja analoginę fotografiją kaip priemonę kūriniui su fizinių, optinių ir cheminių procesų pėdsakais sukurti, atsispiriant spaudimui gauti „idealius“ vaizdus. Jolanta Dolewska vertina fotografinį vaizdą kaip objektą, turintį savyje netobulumo. Ji baigė menų magistro studijas Karališkajame menų koledže Londone. Gyvena ir dirba Glazge.
Tiems, kam patogu vykstant į Nidą kelioms valandoms sustoti Klaipėdoje, gali pasinaudoti proga pamatyti Lietuvos fotomenininkų sąjungos uostamiesčio skyriaus narių grupinę fotografijos parodą „Linkėjimai Klaipėdai“. Ji surengta Fotografijos galerijoje (Tomo g. 7). Parodoje dalyvauja Antanas Stanevičius, Romualdas Vaitkus, Lilija Kuliešienė, Robertas Gabrys, Vytas Karaciejus, Virgilijus Skuodas, Renaldas Malychas, Vytautas Butkus, Gintautas Survila.
Po keletą valandų kasdien Nidos kultūros ir turizmo centro „Agila“ vestibiulyje vyksta fotografijos leidinių mugė. Į ją tiesiai iš spaustuvės pristatyta 2017 metų almanacho „Lietuvos fotografija“ pirmoji knyga (dar šiemet tikimasi išleisti ir antrąją). Leidinio sudarytojas Gytis Skudžinskas mano, kad šis metraštis taps dar vienu tiltu tarp šiuolaikinio meno ir visuomenės.
O tai, jo žodžiais tariant, „leidžia ir net verčia labai plačiai žvelgti į atvaizdų, kurtų pasitelkiant fotopriemones, srautus.“ Ir, žinoma, pirmiausia sudarytojas pagalvojęs apie gausos įspūdį, apie nesustabdomus atvaizdų kiekius, kurie nuolat persekioja ir užtvindo kasdienybę. Svarbu „nepaskęsti“ tuose vizualiniuose srautuose, bet išmokti pasirinkti savo prasmingą kryptį.
