VDA docentė Agnė Narušytė teigia, kad šiuolaikinio meno kūriniuose fotografija dažnai pasitelkiama siekiant įprasminti paradoksalią skirtingų laiko sluoksnių koegzistenciją dabartyje. Mokslininkės pranešimu „Fotografija ir tampraus laiko fikcijos šiuolaikiniame mene“ prasidėjo trečioji Nidos fotomenininkų seminaro diena. Fotografija – tai tarytum „tuščias“ vaizdas, kurį galima „įkrauti“ konkrečios vietos „užmirštomis“ (arba niekada nežinotomis, netgi neegzistavusiomis, t. y. išsigalvotomis) prasmėmis.
Naujajame heterogeniškame meno kūrinio „erdvėlaikyje“ tokia fotografija yra ir tarsi realybės pagrindas, ir lyg „kvantinis“ elementas, primenantis, jog ne tik jo, bet ir kiekvieno kito elemento supratimo versija gali keistis priklausomai nuo stebėtojo. Fotografija veikia kaip laiko siūlė ir kito laiko intarpas, paverčiantis istoriją ir mokslines žinias fikcija, o fiktyviems konstruktams suteikiantis tikrumo aurą tokiuose kūriniuose kaip Akvilės Anglickaitės „Hyphen“ (2017), Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“ (2014) ir Raimundo Malašausko 2013 m. Venecijos bienalei sukurtas Lietuvos ir Kipro paviljonas „o O“. Šiuo metu humanitarinių mokslų daktarė Agnė Narušytė toliau tyrinėja atminties diskursą fotografijoje, antropologinius ir filosofinius šiuolaikinio šviesoraščio aspektus.
Fotografijos kultūros profesorė iš Plimuto (Jungtinė karalystė) universiteto Liz Wells rašo ir dėsto apie fotografijos praktiką. Ji yra subūrusi Žemės/vandens ir vizualiųjų menų mokslinių tyrimų grupę, Savo pranešimui Nidoje profesorė pasirinko temą – „Paslėptos istorijos ir peizažo mįslės“. Fotografai reaguoja į vietas tyrinėdami ir ieškodami būdų, kaip perteikti tam tikrą atmosferos pajautimą ir konkrečių aplinkų reikšmę.
Fotografai atskleidžia, kad to, kas matoma, ramumas nukreipia dėmesį į dalykus, kurie šiaip galėjo būti nepastebėti. Vis dėlto kraštovaizdis gali daug pasakyti. Akcentuojant kovų laukus ir traumų vietas, pasitelkiamos fotografijos strategijas, per kurias galima atskleisti ir parodyti paslėptas istorijas. Pasitelkdama įvairių šalių fotografų darbų serijas, prelegentė įtikinamai vertino istorijų pasakojimo fotografinę metodologiją ir taktiką, kurias pasitelkia fotomenininkai. Taip jie siekia atskleisti istorines mįsles ir sukelti refleksijas apie konfliktų palikimą.
Ankstyvą popietę fotografai turėjo galimybę susitikti su Nidos fotomenininkų seminaro iniciatoriumi, lietuviškos fotografijos patriarchu Antanu Sutkumi. Neseniai pelnęs prestižinę Vokietijos fotografijos asociacijos (DGPh) dr. Ericho Salomono vardo premiją A. Sutkus prisiminė, kaip kito Nidos fotografų seminarai, bei pasidalino įžvalgomis, kokiu keliu šiuo metu vystosi fotografijos meno pasaulis.
Toliau tęsiamos autorių portfolio peržiūros. Apie jų vaidmenį fotomenininko karjeros plėtojimui savo mintimis dalijosi kaunietis parodų kuratorius Mindaugas Kavaliauskas. Apie tai, koks darbas laukia jau po kūrinio sukūrimo, kokių tikėtis sėkmių ar nesėkmių, kalbėjo parodų organizatorius Markus Hartmann (Vokietija). Kaip populiarinti kūrybą užsienyje, savo patirtį atskleidė svečias iš tolimosios Kolumbijos Santiago Escobar Jaramillo.
Įdomus buvo dar vienas kauniečio Mindaugo Kavaliausko pristatytas projektas. Tai – pasakojimas apie iš Šiaulių kilusį Olegą Truchaną (1923 – 1972), kuris buvo vienas žymiausių fotografų Australijoje. Per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukęs į Vokietiją, o iš jos – į Australiją, O. Truchanas gyveno Tasmanijos saloje, dirbo kompanijoje, kuri tvenkė upes, plėtė hidroelektrinių tinklą.
Laisvalaikiu keliavo po sunkiai pasiekiamus Tasmanijos pietvakarių kalnus, parsinešdamas iš ten nepaprasto grožio fotografinius peizažus. Po dramatiškos Olego Truchano mirties jo draugai menininkai išleido knygą „The World of Olegas Truchanas“ („Olego Truchano pasaulis“). Olego Truchano vardu pavadintas rezervatas. Jo garbei pastatyta opera. Australijos meno kuratoriai jį vadina Australijos Anselu Adamsu, kuris buvo tarp žymiausių JAV fotomenininkų.
Kitų tolimų kraštų vaizdus ir žmones fiksavo šių metų pradžioje amžinybėn iškeliavęs žemaitis Paulius Normantas (1948 – 2017). Jo fotografijų paroda „Išdžiūstantys šaltiniai“ atidaryta Neringos istorijos muziejuje (kuratorė Vilma Samulionytė). Paulius Normantas – fotografas, radęs savo temą – mažųjų tautelių gyvenimą. Paroda parengta remiantis 1990 m. Vengrijoje išleistu pirmuoju P. Normanto fotografijų albumu „Išdžiūstantys šaltiniai“ („Vanishing Sources“).
Albumą sudaro devyni fotografijų ciklai, pasakojantys apie chantų (1983), mordvių, udmurtų (1984), lapių (1986), marių, komių, vepsų, vodų ir ižorų, livių (1987) gyvenimo kasdienybę, juos supančią aplinką. P. Normantą ypač traukė mažų, ant išnykimo slenksčio atsidūrusių tautų ir tautelių gyvenimo vaizdai. Jis mokėjo priartėti prie nepažįstamų žmonių, pelnyti jų pasitikėjimą – patraukdavo savo nuoširdžiu bendravimu, rodoma pagarba vietai, jos gyventojams, domėjimusi jų papročiais, dvasiniu gyvenimu.
„Normanto ciklai skamba kaip rekviem išnykusioms ir nykstančioms tautoms,“ – sako profesorius Antanas Andrijauskas. Paulius Normantas, keliautojas orientalistas, fotografas, poetas, mokslus baigęs Vilniuje, nuo 1983 m. gyveno Vengrijoje, Nyredhazos mieste. Turėjo Lietuvos ir Vengrijos pilietybę, daug kur įvardijamas kaip pasaulio pilietis. Surengė daugiau kaip 30 individualių fotografijos parodų Lietuvoje, šimtus ekspozicijų užsienyje. Išleista dvylika fotografijos albumų bei unikali fotografijos ir haiku poezijos knyga „Baltas“.
Prasidėjo menininkų prisistatymai. Izraelio atstovas Shaaron Ya‘ari (g. 1966 m.) kalbėjo apie savo daugelio metų kūrybą, susijusią su tokiomis svarbiausiomis fotografijos praktikomis kaip montažas, tipologinė, skaitmeninė fotografija. Tačiau jo veiklos pagrindas yra tiesioginė fotografija, veikiama estetinės medijos istorijos, ir jos, kaip asmeninio ir konceptualiojo tiriamojo įrankio, panaudojimas meno srityje. Shaaron‘o Ya’ari'io darbuose akcentuojami paprasti objektai ir įprastas gyvenimas šalyje, paskatinantys visą gamą jautrių ir sudėtingų socialinių bei politinių įžvalgų.
Ukrainietis Valentyn Odnoviun pristatė seriją „Stebėjimas“. Joje užfiksuotos buvusių KGB kalėjimų durų į pasivaikščiojimo kiemelius stebėjimo akutės, pro kurias kalėjimo prižiūrėtojai sekdavo kalinius Vilniuje, Rygoje, Lvove, Cesyje ir STASI Berlyne. KGB kalėjimai tapo politinių kalinių ar „nepatogių“ žmonių kalinimo už jų antisovietinę veiklą vieta. Baltijos šalyse ir Ukrainoje tos pačios vietos panašiems tikslams buvo naudojamos ir nacių gestapo, kai tas šalis per Antrąjį pasaulinį karą buvo okupavusi Vokietija.
Šios serijos darbai atspindi tikruosius įvykius, objektus ir atsiminimus, bet taip pat veikia ir kaip vaizduotės platforma praeities faktams interpretuoti. Valentyn Odnoviun gimė Ukrainoje, o fotografijos magistrantūrą baigė Vilniaus dailės akademijoje (VDA). Jo fotografijos eksponuotos Ukrainoje, Lenkijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Rusijoje, Austrijoje, Naujojoje Zelandijoje ir JAV. Pastaruosius ketverius metus gyvena ir dirba Lietuvoje.
Trečiadienio prisistatymus užbaigė Kotryna Ūla Kiliulytė (g.1986 m. Vilniuje). Ji pateikė savo naujausias darbų serijas: „Gintaro kambarys“, „Sidabre“, „Neįmanomos Kolonijos“. Temos, kuriuos nuolat išnyra Kotrynos kūryboje: migracija, namų sąvoka, tarpinės erdvės, nostalgija ir istorija, sudaro pamatą nuolat vizualiai besikeičiantiems darbams. Pastarosiose parodose ji jungia fotografiją, video darbus, archyvinę medžiagą ir skulptūrinius objektus, tarp kurių sukurta įtampa bei sąveika leidžia daugialypį prasmių skaitymą. Kotrynos darbuose sujungiami asmeniniai bei politiniai aspektai, faktai bei fikcija, istorija bei ateities projekcijos.
Kotryna Ūla Kiliulytė gyvena ir dirba Glazge, Škotijoje. Ji baigė vizualinės komunikacijos bakalauro (2008 m.) ir meno magistro studijas (2015 m.) Glazgo menų mokykloje Kotryna dalyvauja parodose Škotijoje ir svetur. Kotryna yra dirbusi atlikdama video užsakymus, archyvų skaitmenizavimo srityje ir dėsčiusi Glazgo menų mokykloje kaip kviestinė lektorė. Šiuo metu dirba kuratorės asistente „Kaunas Photo“ festivalyje.
