Šiemet tokią progą publikai dovanojo Taikomosios dailės muziejus, surengęs parodą „Šiuolaikinė japonų kaligrafija ir tapyba tušu“.
Antrame muziejaus aukšte, kur metų pradžioje žiūrovus stebino senojo Kinijos šilko kelio laikų radiniai, dabar plevena lengvi ryžių popieriaus ritinėliai.
Autoriai lankėsi Lietuvoje
Naujoji japonų kaligrafijos paroda iš daugelio anksčiau matytų išsiskiria tuo, kad visi jos darbai – ne muziejinės retenybės, o šiuolaikinių menininkų sukurti kūriniai. Nemažai jų autorių buvo atvykę į Vilnių parodos atidarymo proga.
Tradiciniais kimono apsivilkusios dailininkės ne tik suteikė atidarymui japoniškų spalvų, bet ir visų akivaizdoje nutapė ne vieną darbą. Pasak parodos kuratoriaus Skaisčio Mikulionio, net pats Japonijos ambasadorius Lietuvoje Toyoei Shigeeda tą vakarą muziejuje sukūrė kaligrafijos darbą.
Japonijoje kaligrafijos vaikai pradedami mokyti pradinėse klasėse. Pradinukams kaligrafija – privalomas dalykas, o vyresniųjų klasių moksleiviai gali rinktis vieną iš trijų menų – kaligrafiją, muziką arba tapybą.
Rašymo procesas gydo
Visą kaligrafijos kūrimo procesą parodos lankytojai gali stebėti salėje esančiame monitoriuje. Ir tai – ne vien atrakcija žiūrovams ar edukacinė šio tradicinio meno kūrybos priemonių ir būdų demonstracija. Japonų, kaip ir kinų, kaligrafijoje pats kūrybos procesas yra net svarbesnis nei jo rezultatas.
Japonai vertina kaligrafiją ne kaip amatą, o kaip itin subtilų vaizduojamąjį meną, gerokai sudėtingesnį nei tapyba ar grafika. Jų manymu, joks kitas menas nereikalauja iš kūrėjo tokio rimto dvasinio pasirengimo.
Senovėje kaligrafija būdavo vienuolių, valdininkų ir imperatorių privilegija.
„Japonų kaligrafijos ir monochrominės tapybos tušu istorija bei estetika neatsiejama nuo Kinijos, kurioje kaligrafija jau nuo Hanų dinastijos laikų (206 m. pr. Kr.–220 m.) buvo laikoma svarbiausiu iš keturių tauriųjų menų (šalia muzikos, poezijos, ritualo), o vėliau – vienu iš trijų labiausiai vertinamų menų, kuriais laikyta kaligrafija, tapyba ir literatūra“, – teigė orientalistė Loreta Poškaitė.
Kurdamas kaligrafas pernelyg nesirūpina rezultatu. Gerokai svarbesnis už būsimą paveikslą jam yra pats kūrybos procesas, mat jo metu galima pasiekti senuosius išminties klodus ir pažinti save. Manoma, kad geras kaligrafas turi būti ne tik menininkas, bet ir filosofas.
Iš tiesų šis menas japonams – lyg savita meditacija, kuri žmogui padeda išlaikyti dvasinę pusiausvyrą ir net gydo.
Nebūtina mokėti japoniškai
Parodoje „Šiuolaikinė japonų kaligrafija ir tapyba tušu“ 79 šiuolaikiniai japonų dailininkai lankytojams pristato 79 kūrinius. Ji užbaigia Dailės muziejaus Rytų meno parodų ciklą, kuris prasidėjo Taikomosios dailės muziejuje senosios Kinijos lobių ekspozicija.
Pasak muziejininkų, šio ciklo parodų lankomumas buvo ypač didelis. Pavyzdžiui, pasižiūrėti Nikolajaus Rericho ir kitų menininkų sukurtų tolimųjų šalių paveikslų į Vilniaus paveikslų galeriją pirmaisiais parodos savaitgaliais per dieną užsukdavo po 600 žmonių.
Japonų kaligrafija taip pat domina ne vien Vilniuje viešinčius turistus. Tačiau nemažai lietuvių vis dar įsitikinę, kad norėdamas įvertinti kaligrafijos kūrinio grožį žiūrovas privalo suprasti japonų kalbą, žinoti pagrindinių hieroglifų prasmę.
Tačiau japonų menotyrininkai ne sykį yra pabrėžę, kad kaligrafijos grožį lemia subtiliausios meninės išraiškos niuansai (linijos vibracijos, teptuko jėga, tušo atspalvių įvairovė). O juos įvertinti gali ir visai japoniškai nesuprantantis žmogus.
Manoma, jog svarbiau ne tai, ką reiškia užrašytas hieroglifas, o tai, kas slypi už jo, – jį užrašiusio kaligrafo dvasinė būsena, pasaulėžiūra ir asmenybė. Todėl iš kūrėjo kaligrafija reikalauja ypatingo estetinio jautrumo ir dvasinio įžvalgumo.
Tai svarbu ir tapybai tušu (monochrominei tapybai), kuri remiasi kaligrafijos estetikos ir technikos principais.
„Kinai mėgo kartoti, kad kaligrafija ir tapyba turi tas pačias šaknis, nes visa tapyba kyla iš vieno brūkšnio arba linijos. Ankstyvuosiuose kinų tapybos teorijos veikaluose tapyba dažniau įvardijama žodžiu „rašymas“, o ne „tapymas“, nes tapybos ritinėlis, komponuojamas kaip hieroglifas, buvo dažnai suvokiamas kaip tekstas, kurį reikia perskaityti“, – kalbėjo orientalistė L.Poškaitė.
Pasak jos, tai puikiai atspindi ir parodoje eksponuojamuose kūriniuose. Tarp jų yra darbų, kurių autoriai – šiuolaikinės avangardinės japonų kaligrafijos atstovai, kartais vadinami rašto dekonstruotojais arba „antirašto“ kūrėjais.
Jie žvelgia į kaligrafiją tapybiškai, siekia išryškinti magišką kaligrafinės linijos bei erdvės (arba tuštumos) išraiškos galią. Dekonstuoti hieroglifai ir jų įkvėpti naujų ekspresyvių formų eksperimentai Japonijoje vadinami tušo vaizdiniais ir primena abstraktaus ekspresionizmo tapybą.
Kiti šiuolaikiniai japonų kaligrafai parodoje eksponuoja darbus, kuriuose stengiasi išlaikyti tradicinės kaligrafijos principus arba juos atnaujinti, derindami klasikines rašto formas su šiuolaikinio meno kontekstu ir šiuolaikinėmis raiškos priemonėmis.
