Vilniuje padalinį pernai įsteigusi Kijevo galerija „Tsekh“ pirmojo gimtadienio proga meno mėgėjams ir Lietuvos bei užsienio kolekcininkams pristatė turbūt paties populiariausio šios galerijos dailininko – Odesoje gyvenančio ir kuriančio 45 metų I.Petrovo – akvarelių parodą „Kur mūsų nėra“.
Ukrainiečių menininkas lietuvių publikos dėmesį pirmiausia patraukė Vilniaus meno mugėse. Lietuvos, Latvijos ir kitų šalių kolekcininkai aktyviai pirko jo darbus, kuriuose nesunkiai atpažindavo keistai pakeistus socrealizmo ir sovietmečio menininkų pamėgtos Ezopo kalbos atspindžius.
Dauguma parodoje eksponuojamų akvarelių – nespalvotos ir specialiai nutapytos taip, kad primintų laikraščio faktūrą, kuri suteikia paveikslams dokumentikos atspalvį.
Pasak parodos rengėjų, I.Petrovo akvarelių ciklas kalba apie žmones, kurie palikę savą kultūrinę aplinką staiga atsiduria svetimoje šalyje, kitokioje visuomenėje.
Paroda – apie tuos, kurie yra atplėšti nuo gimtųjų namų: tai ir slavai, ir jakudzos, ir Anglijos karalienė, ir astronautai.
– Dažnai sunku suprasti, ar savo paveiksluose dokumentuojate realų pasaulį ar tiesiog kuriate keistus akvarelinius anekdotus? – paklausiau I.Petrovo.
– Visiems įsiminė akvarelė su Lenino paminklu, kurią rodžiau galerijos „Tsekh“ atidarymo parodoje. Ji buvo sukurta 2011 metais, dar gerokai prieš įvykius Ukrainoje. Ir gerokai anksčiau, nei žmonės pradėjo mąstyti, ar išvis verta lįsti prie Lenino.
[[ge:lrytas:lrytas:2171478]]
Aš tuomet kūriau meninį projektą apie Zaporožės miestą. Mane ten atvežė dviem dienoms. Pasivaikščiojau po miestą, apžiūrėjau visas turistines įdomybes.
Ten visur – stalinistinis ampyras (XX a. pirmos pusės SSRS architektūros stilius. – Red.). Viso to grožio centre stovi Leninas, o po juo teka Dniepras.
Tuomet nusprendžiau, kad rupūžės, išlipusios iš upės, privalo pasveikinti vadą. O paskui prasidėjo Maidanas. Ir to Lenino jau nebėra. Jį nuvertė buldozeriu, o mano darbas liko.
Dar anksčiau, apie 2007 metus, tapiau savo miestą – Odesą. Tapiau ją naktį, nes dieną tai jau buvo ne Odesa: daugiaaukščiai namai ir pulkai darbo ieškančių atvykėlių. Šiandien nebėra ir tų namų, kuriuos tada nupiešiau.
Visus tuos namus jau nugriovė – liko dešimt darbų.
– Išsaugote praeitį ar tarsi koks aiškiaregis bandote nuspėti ateitį?
– Na, kaip pažiūrėsi. Galima prisiminti kad ir britų „Brexit“. Ta akvarelė su Didžiosios Britanijos karaliene buvo sukurta pora savaičių iki jo.
Karalienė šventė gimtadienį, ir aš pamaniau, kad tokia proga reikėtų žmogų įamžinti. Jai labai patinka šunys. Aš irgi myliu šunis.
Todėl sumaniau tokį siužetą: Didžiosios Britanijos karalienė atvažiavo pas mus į Ukrainą ir atsisėdo kartu su kitomis bobulytėmis į eilę laukdama išmokų.
[[ge:lrytas:lrytas:1220759]]
Tačiau politiniai įvykiai viską apvertė aukštyn kojomis.
Dabar atrodo, kad tos močiutės nuvažiavo pas ją į Angliją ir palaiko „Brexit“. Nors piešiau, kad karalienė pas mus Ukrainoje sėdi eilėje prie socialinių išmokų, o jos kilmingi šuneliai su mūsų kiemsargiais laksto.
– Akvarelė – gana įnoringa technika, o šiuose darbuose – gausybė smulkių detalių. Be to, dar ypatingas dėmesys erdvei – tarsi koks populiarus 3D. Kiek laiko prireikia vienam paveikslui sukurti?
– Jei yra gera idėja, tai man pakanka ir poros savaičių. Prisėsti ir padaryti. Juk dailininko darbas toks pat paprastas kaip ir darbas fabrike – atėjai, atsisėdai ir sau spalvini.
Negalėčiau pasakyti, kad šios akvarelės sukurtos atėjus įkvėpimui. Nereikia jokio įkvėpimo, svarbiausia – gera idėja.
[[ge:lrytas:lrytas:2175530]]
Bent jau man. Anksčiau esu kūręs darbus ir be tokių aiškių idėjų – išbandžiau ir abstrakciją, ir siurrealizmą, ir kitas meno kryptis. Bet tai jau – praeityje ir man nebeįdomu.
Tiesa, dar lipdau skulptūras. Man svarbu perteikti formą erdvėje taip, kad galima būtų pajusti visą jos tūrį, apimtį.
Akvarele nutapyti darbai dažniausiai būna gana plokšti, o man labai svarbu, kad daiktai erdvėje būtų trimačiai. Stengiuosi kiek įmanoma geriau apgauti žiūrovą, kad jis ir paveiksle matytų ne plokštumą, o erdvę.
– Tai man primena garsiuosius Odesos anekdotus, kurie visada turi keletą prasmių sluoksnių.
– Taip, mano akvarelėse net šeši sluoksniai būna. (Juokiasi).
– Labai populiarūs buvo jūsų paveikslai su šunimis. Ta tema jau nekuriate?
– Ne, su šunimis baigta. Tiesa, kituose darbuose jų vis dar atsiranda. Ir net ant mano marškinėlių.
Kadaise tapiau bulterjerus ir užsimaniau tokių marškinėlių. Nusipirkau baltus ir pats juos išpiešiau. Tai vienintelis egzempliorius.
Tai ne meilės, o protesto ženklas. Mat Odesoje šeimininkai dažniausiai vedžioja bulterjerus be pavadėlio.
O jie sukandžioja ir žmones, ir kitus šunis. Norėjau atkreipti dėmesį į šią problemą.
[[ge:lrytas:lrytas:1220760]]
– Galbūt laikote kokios nors ramesnės veislės šunį?
– Turėjau mopsą. Labai ramų. Mano manymu, tai net ne šuo, o beveik žmogus. Beveik. (Juokiasi.)
– Ar jums patinka Vilnius? Juk čia lankėtės jau ne vieną sykį.
– Man čia labai patinka. Galima laisvai kvėpuoti, nes mano mieste vasarą – apie 40 laipsnių karštis. Juk aš gyvenu ir piešiu Odesoje, į Kijevą atvažiuoju tik į savo parodas.
Negaliu be jūros. Ten mano namai. Bet rimtesnių galerijų Odesoje nėra, tik meno salonai, kurie rodo kūrinius ir ramiai laukia, kol kas nors ateis jų nusipirkti. O gal ir neateis.
O „Tsekh“ galerijos savininkas Oleksandras Ščelušenka – rimtas žmogus. Ir į savo darbą žiūri rimtai. Todėl jau devynerius metus mes bendradarbiaujame.
[[ge:lrytas:lrytas:2175532]]
– Ar dažnai tenka pirkėjams aiškinti savo sumanymus?
– Jeigu reikia, galerininkas paaiškina žiūrovams ar kolekcininkams. Ir darbų idėjas, ir kaip jie padaryti, nes man tai nelabai rūpi.
Mano galva, žmogus tiesiog perpranta paveikslą arba – ne. Dažniausiai perkantys mano darbus mėgsta absurdą. Tai, kas man patinka. Aš visur pastebiu absurdą ir tyčia jį kuo smarkiau pabrėžiu, sutirštinu spalvas.
Pavyzdžiui, viename savo darbų sugalvojau, kad mūsiškiai „odesitai“ emigravo į Čikagą, kuri didžiuojasi lašo formos Anisho Kapooro skulptūra „Debesų vartai“.
Taigi žmonės emigravo iš Odesos, ir tuojau šalia didžiulės skulptūros atsirado nedidelis vietinis turgelis.
Paveikslas vadinasi „Panele, visi produktai naminiai“. Vištelės, kiaušinukai ir A.Kapooras.
Reikia būti paprastesniam, arčiau liaudies. (Juokiasi.) O tai visi atvažiuoja ir grožisi – kokia skulptūra, koks lašas. O čia bobos su šviežiomis daržovėmis.
– Odesos kultūrinė atmosfera ir savitas humoras turi įtakos ir jūsų darbams? Juk žmogui, pirmą kartą išgirdusiam jūsų pavardę, atmintyje tuojau pat iškyla „Aukso veršio“ ir „Dvylikos kėdžių“ kūrėjas.
– Humoras? Žinoma. Kaip tik mano gatvėje kabo memorialinė lenta su užrašu, kad „šitame name gyveno rašytojas Jevgenijus Petrovas“.
Aš išeinu iš namų ir man labai smagu, kad toks žmogus gyveno visai šalia. Ne tik bendravardis, bet ir bendrapavardis.
Juk be humoro – neįmanoma. Nei gyvenime, nei mene.
[[ge:lrytas:lrytas:726849]]
[[ge:lrytas:lrytas:492300]]
