Palangoje rengiamame aukcione – gundančios mauduolės ir audringa jūra

Visi kūriniai suskirstyti į kelias temines rubrikas: „In focus: marinos, pajūris, paplūdimys, poilsis, uostai, Lietuvos ir Išeivijos dailė, Lietuvos grafika, Lietuvos fotografija, Varia Lituanica, Kitų šalių dailė.  

Apie artėjantį aukcioną kalbamės su Vilniaus aukciono direktore dr. Simona Skaisgiryte–Makseliene.

–​ Vilniaus aukcionas įprastai vyksta Vilniuje. Kaip kilo mintis rengti aukcionus pajūryje? Kelintas tai aukcionas Palangoje?

– Tai jau ketvirtasis (išvažiuojamasis) Vilniaus aukcionas, rengiamas pajūryje Pirmas buvo surengtas dar 2010 m. Klaipėdoje, o 2015 ir 2016 metais jau rengėme aukcionus svetinguose A. Mončio namuose-muziejuje Palangoje. 

Mintis pajudėti iš Vilniaus atėjo visai natūraliai: nors labai mylime Vilnių (juk ir vadinamės – „Vilniaus aukcionas“), bet matome, kad daugybė įdomių meninių įvykių, artefaktų, žmonių yra ir aplinkui. Malonu ir įdomu su tuo susipažinti.  

– Palangos aukcionams suformuojame specialią, Vakarų Lietuvai skirtą meno kolekciją. Pristatome Nidos kolonijos dailininkus, Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos autorius, ypatingą dėmesį skiriame marinistikai. 
 
–​ Palangoje vykstantis aukcionas išsiskiria ypatingu dėmesiu marinos žanrui – nemenka dalis aukciono rinkinio skirta jūros, pajūrio, pamario krašto tematikai, pristatomi Lietuvos bei užsienio šalių marinos žanro kūrėjai. Tačiau marinistika nėra populiari Lietuvos dailėje, todėl sudaryti rinkinį turbūt sunkoka? 

– Taip, marinos žanras santykinai nėra itin dažnas lietuvių dailininkų kūryboje, kurioje dominuoja žali peizažai. Tačiau surandame, išrankiojame būtent jūrinius peizažus, kurių įvairovė gali būti labai plati: nuo ramių pakrančių, paplūdimių iki grynųjų ramių ar audringų marinų, o taip pat ir laivų, uostų temos.

– Įdomus klausimas. Tiek J. Čeponiui, tiek S. Gračiovui didelę įtaką darė vokiečių ekspresionizmas, tuo tarpu nors tarp Nidos kolonijos autorių taip pat yra ekspresionizmo adeptų, tačiau joje dominuoja Karaliaučiaus meno akademijos (Kunstakademie Königsberg), kuri buvo akademiškesnė, tradiciškesnė meno kalvė, auklėtiniai. Karaliaučiaus meno akademijoje buvo tęsiamos geriausios peizažinės XIX a. – Barbizono, Diuseldorfo mokyklų – tradicijos.

– Plačios apimties Lietuvos dailės rubrika pristatoma kiekviename aukcione. Nuolat akcentuojame, kad mūsų specializacija, niša – būtent Lietuvos ir lituanistinė dailė.  Esame lokalus aukcionas ir šią ypatybę puoselėjame, tai mūsų specializacija.

Užsienio šalių dailė sudaro gal kokius 5 procentus Vilniaus aukciono pasiūlos. Iš lietuvių klasikų norėčiau išskirti prieškarinius Kazio Šimonio, Jono Šileikos ir Antano Gudaičio darbus, „tyliojo modernizmo“ atstovų Povilo Ričardo Vaitiekūno, Arvydo Šaltenio, Algimanto Kuro, Lino Katino nonkonformistinės kūrybos pavyzdžius.

O taip pat ir Eglės Velaniškytės, Raimundo Sližio bei Algio Skačkausko darbus, Dar Stasio Krasausko grafiką ir Vaclovo Strauko fotografijas. 

– Išeivijos dailei šiame aukcione skiriamas ypatingas dėmesys. Sistemiškai pristatome išeivijos, lietuvių diasporos užsienyje autorių kūrybą. Svajoju, kad ateis laikas, kai Lietuvos dailė bus nustota skirstyti į „čionykštę“ ir „išeivijos“. Šis skirstymas primena skaudžios 50 metų trukusios Lietuvos okupacijos faktą ir turi palaipsniui išnykti, kai abu kontekstus integruosime vienas į kitą. 

–​ Pastebima tendencija – išeivijos dailinkų darbuose dominuoja abstrakčioji kūryba. Kaip manote, kokios pagrindinės priežastys tai lėmė? 

– Taip, bene 90 proc. lietuvių dailininkų, emigravusių 1944 metais, Vakaruose pasuko į abstrakcionizmą. Tai atitinka bendrą tendenciją: po II pasaulinio karo Vakaruose suklesti abstrakcionizmas, įvairios jo kryptys ir atšakos. Matyt, II pasaulinio karo patirtis buvo tokia, kad figūratyviai jos išreikšti buvo neįmanoma, tad gerus pora dešimtmečių Vakarų Europoje ir JAV tapyboje karaliavo abstrakcijos.

Tuo tarpu Lietuvoje pirmi du dešimtmečiai po karo – atvirkščiai, buvo pažymėti socrealizmo ženklu, abstrakcionizmo apraiškų dažnai ir su žiburiu nerastum. Jis buvo griežtai draudžiamas. Todėl labai pravartu išeivijos dailę integruoti į lietuviškos dailės kontekstą, nes tik tokiu atveju mes pamatome, kad, globaliai žiūrint, Lietuvos dailėje nėra jokio įtrūkio, jokio atsilikimo ar pauzės.

Tuos du pirmus pokario dešimtmečius, kuomet čia, Lietuvoje, vyravo socrealizmas, būtent išeivijos dailininkai perėmė estafetę ir, kurdami įvairių stilistikų abstrakcijas, užtikrino, kad Lietuvos dailė atitiktų pasaulines tendencijas, kad nebūtų „atsilikimo“ ar „iškritimo iš konteksto“. 

–​ Vilniaus aukcionas atlieka ne tik meno tarpinininko funciją, bet ir meno tyrėjo bei edukatoriaus funkciją? Kokias naujas (Lietuvoje iki tol netyrinėtas) rubrikas yra tekę pristatinėti?

– Nenoriu kažko ypatingai išskirti, bet galiu paminėti, kad, matyt, pirmieji nusprendėme atskira rubrika pristatyti litvakų kūrybą, taip pat tarpukario Kauno meno mokyklos, tarpukario Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto profesūros ir auklėtinių kūrybą.

Norėčiau paminėti ir rubriką „Varia Lituanica“, kurioje pristatomi su lietuviškais kontekstais susiję kartografijos, istorinės grafikos, taikomosios dailės artefaktai bei visa, kas susiję su lituanistika. Yra buvę ir tokių rubrikų kaip „Naivusis menas“, „Sakralinė dailė“, „Portretai“ bei daugybė „In focus“ rubrikų, kuriose pristatome retesnius, mažiau girdimus vardus.

– Vilniaus aukciono indėlį į lietuviškos meno rinkos raidą paliksiu vertinti kitiems. Galiu pasakyti tik tiek, kad svarbiausi mūsų tikslai ir toliau išlieka kokybė, skaidrumas, pridėtinės vertės kūrimas. 50-ajam Vilniaus aukcionui ruošiamės taip pat atsakingai, kaip pirmajam, kuris įvyko prieš 10 metų. 
 
XLIX Vilniaus aukcionas vyks rugpjūčio 5 dieną, 19 val. Antano Mončio namuose-muziejuje (S. Daukanto g. 16, Palanga). Aukciono ekspoziciją galima apžiūrėti muziejuje rugpjūčio 2–5 dienomis nuo 13 iki 19 valandos. Taip pat aukciono kūrinius galima išsirinkti ir  internetinėje galerijoje.