Parodoje net 79 dailininkai pristato 79 kaligrafijos ir tapybos tušu kūrinius.
Pasak sinologės, orientalistės Loretos Poškaitės, japonų kaligrafijos ir monochrominės tapybos tušu istorija bei estetika neatsiejama nuo Kinijos, kurioje kaligrafija jau nuo Hanų dinastijos laikų (206 m. pr. Kr.–220 m.) tapo aukščiausiu iš 4 „tauriųjų“ menų šalia muzikos, poezijos, ritualo, o vėliau – vienu iš trijų labiausiai vertinamų menų šalia tapybos ir literatūros.
Ir Kinijoje, ir Japonijoje kaligrafija buvo ir tebėra ypač vertinama dėl savo paradoksalaus dvilypumo.
Viena vertus, ji gali būti vadinama pačiu paprasčiausiu iš visų Rytų Azijos menų, nes remiasi minimaliausiomis išraiškos priemonėmis – linija ir tušu, taip įkūnydama aukščiausią meninės išraiškos lakoniškumą ir paprastumą.
Kita vertus, būtent dėl šio paprastumo kinai ir japonai laiko kaligrafiją pačiu rafinuočiausiu, bene sunkiausiai suvokiamu menu, nes jo grožis slypi subtiliausiuose meninės išraiškos niuansuose – linijos vibracijose, teptuko jėgoje, tušo atspalvių įvairovėje, kuriems perteikti ir suvokti reikia ypatingo estetinio jautrumo ir dvasinio įžvalgumo.
Nuo seniausių laikų buvo manoma, kad užrašytas hieroglifas turi perteikti ne tiek verbalinę informaciją, kiek pirmiausia tai, kas gi slypi už jo žodinės prasmės, – paties kaligrafo sielos vibracijas, dvasinę būseną, intencijas ir asmenybės ypatumus, žodžiu, jo gyvybinės energijos pulsavimą.
Todėl kaligrafijos meno suvokimas sutelkiamas į patį rašymo procesą, kuris buvo traktuojamas ir kaip kosminės energijos bei priešingų kosminių jėgų bei savybių sąveikos įkūnijimas arba kosmoso raidos dėsningumų ir procesų atkartojimas, jo pilnatvės perteikimas.
Toks kaligrafijos grožio suvokimas persidavė ir tapybai tušu (t.y. monochrominei tapybai), kuri remiasi tais pačiais kaligrafijos estetikos ir technikos principais.
Todėl kinai mėgo kartoti, jog „kaligrafija ir tapyba turi tas pačias šaknis“, kad visa tapyba kyla iš vieno brūkšnio arba linijos. Neatsitiktinai ankstyvuosiuose kinų tapybos teorijos veikaluose tapyba dažniau įvardijama žodžiu „rašymas“, o ne „tapymas“. Tapybos ritinėlis, komponuojamas kaip hieroglifas, buvo dažnai suvokiamas kaip tekstas, kurį reikia skaityti.
Tokį požiūrį į kaligrafijos ir tapybos ryšį perėmė ir japonai. Jį puikiai atspindi ir šioje parodoje eksponuojami darbai.
Šis ryšys įdomiai transformuojamas šiuolaikinėje avangardinėje japonų kaligrafijoje. Jos atstovai, kartais vadinami rašto dekonstruotojais arba „antirašto“ kūrėjais, panašiai kaip ir kinų kaligrafai modernistai bei avangardistai, siekia pažvelgti į kaligrafiją labiau tapybiškai, pradėdami nuo pačių hieroglifų struktūros, kompozicijos ir baigdami tušo naudojimu. („Sostinė“)
Ciklas tęsėsi metus
Lietuvos kultūros tarybos remiamas Rytų meno parodų ciklas prasidėjo vasario mėnesį.
Tada Vilniaus paveikslų galerijoje buvo rodomi Nikolajaus Rericho Tibeto, Kinijos ir Mongolijos vaizdai. Kovo mėnesį Radvilų rūmų muziejuje buvo pristatytos Ksenijos Nikolskajos užmirštos Egipto architektūros fotografijos.
Šiuolaikinės japonų kaligrafijos ir tapybos tušu paroda užbaigia ciklą. Ji veiks iki rugpjūčio 27 d.
